"Aš iš užpakalio tyliai priėjau ir kad pliaukštelėjau...iš meilės. O jinai kad išsitiesė, vaidina, kad pyksta, o pati snu... veidą šluostosi ir šypsosi!"

Štai taip - be jokių vasario 14-osios romantikų, - šnekasi apie moteris katorgininkai, laivelio plukdomi į Liūdesio salas, o tiksliau - į savo darbo/amžino poilsio vietą - geležies rūdos kasyklas. Geležis, beje, aprašomam pasaulyje kažin ar menkiau vertesnė už auksą, juk vien už plieno kinžalą " ...namelį priemiestyje duoda nesiderėdami. ", o ant dažno buržua pirštų išvysi ne aukso, bet plieno žiedus. Avantiūristas, radęs lobį - du-tris centnerius prastos prabos geležies, jau gali pradėti svajoti apie: " ...iškart išvydau didžiulį mūrinį namą Paryžiaus centre - ant Senos kranto, keleivinio uosto rajone, - nuosavą prabangią karietą, kinkytą nuosavais žirgais, griaumedį apsaugininką prie durų... "

Bet iki geležies lobio dar toli - tarp katorgininkų liūdnas dūmas dūmojantis Ilmaras svajoja rasti bent kokią vinį, kuria galės atrakinti spyną. Vinies tos prireiks ne dabar - primityvią grandinės spyną Ilmaras ir taip atrakintų bet kokia skiedra, tik kas iš to:

" - Kodėl aš čia? O kur man dėtis? Įsivaizduokim, kad ir sklendę atidarysiu, didelės išminties nereikia. O toliau kas? Už borto šokti?

- Valtis...

- Žinoma, žinoma, šimtus mylių gelbėjimosi valtimi plaukti. Protingas tu vaikas. "

Taigi, vinies ar kokio kito gelžgaliuko prireiks vėliau - kalinius vedant į salą, kai kaliniui uždės visai kitokią, kur kas "rimtesnę" spyną: " ...germanų darbas, geras plienas, standi spyruoklė, raktas su trim įpjovom. "

Beje, germanai... Tikriausiai jau supratote, kad aprašomam pasaulyje neišgirsit apie jokius vokiečius, Prancūzijos vietoj rasit Galiją, o ir rusai čia pravardžiuojami rosais. Vakarų Europą suvienijo ne kokia ES, bet tvirta galinga Imperija. Su religija - panašiai: Išganytojas, miręs ant stulpo (o ne ant kryžiaus), vietoj Mergelės Marijos klesti Sesers Užtarėjos kultas. Personažai atpažįstami, bet tik tiek. Dar daugiau "kitoniškumo" į autoriaus vaizduotės jau lyg ir pakankamai sujauktą pasaulio vaizdą įneša Išganytojo dovana žmonėms - Žodis. Žinantys Žodį ir turintys atitinkamų galių su savim tarsi nešiojasi didesnius ar mažesnius seifus. Tarstelėjus atitinkamą žodelį į tokį "seifą" galite pasidėti bet ką: nuo knygų ir banknotų iki puodelio garuojančios kavos... Kurią, beje, prisiminęs po kokių dvidešimties metų vėl "išsiimsite" tokią pat šviežią ir tebegaruojančią. Vienintelis trumpalaikis Žodžio panaudojimo pėdsakas - dvelktelėjęs šaltukas. Tad ir kalbama atitinkamai - "pasidėjau į šaltį..." Per du tūkstančius metų žmonės šitaip į "šaltį" prikrovė daugybę gėrybių ir lobių. Ten guli, kad ir: "Viskas, ką Napoleonas Rosijoje prisigrobė ir amžiams palaidojo, kai Borodino lauke jį kazokas kreivu kardu pasivijo... Kromvelio ir Marijos Antuanetės lobiai. Stebuklingosios Leonardo mašinos... Baronų turtai, grafų ir markizų iždinės..." Taigi, perfrazuojant žinomą posakį, šiuo atveju - moki žodį - žinai raktą nuo seifo, kuriame.. kažkas yra.

Bet grįžkime prie Ilmaro, ar, tiksliau, Ilmaro Vagies - visoje Imperijoje pagarsėjusio avantiūristo bei įsilaužėlio, tokio šio alternatyvaus pasaulio Indianos Džonso, kuris: "...aš juk prie visko pripratęs, Saksonijos požemius išlandžiojau, kirgizų pilkapius kasinėjau, Kinijos rūmus naktimis švarinau..."

Gelžgaliuko beieškantis Ilmaras pastebi vaikėzą - nežinia kodėl pasiųstą katorgon, bet aiškiai žinantį pakankamai galingą Žodį ir slepiantį... Ek, jei tik Ilmaras žinotų, kad vaikiūkščio saugoma paslaptis netrukus ant kojų sukels visą Imperiją, o jo bendrakeleivius katorgininkus pasmerks skausmingai mirčiai...

Taigi, prieš jus - Sergejaus Lukjanenko duoklė alternatyviajai istorijai, fantastikos žanrui, kuriuo lietuvių skaitytojai lepinami gana retokai. Beje, "Šalčio krantai" - tik pirmoji dilogijos "Dangaus ieškotojai" dalis. Jau pasirodė ir antroji - "Prieš rytą".

Daugelio skaitytojų abi knygos nėra vertinamos kaip geriausios Lukjanenko kūryboje, bet pasigirdę piktdžiugiški balsai-balseliai apie rašytojo kūrybinę krizę irgi tėra tik tarsi vėjo blaškomas dūmas.

Kaip pastebėjo net į "rimtosios literatūros" kritikus taikantys recenzentai, pvz., vienas toks Aleksandras Krapivnikovas, "Apie jo knygų rimtumą kalbėti tiesiog juokinga, nors būtent į rimtumą, kaip man pasirodė, autorius ir pretenduoja. Kaip bebūtų keista, Lukjanenko knygos įtraukia. Aš, praktiškai pūkšdamas iš juoko, pro ašaras, su riksmais kas 15 minučių "Oi, daugiau negaliu!", bet vis tik perskaičiau iki galo "Šalčio krantus", nepraleidęs nė puslapio. O tai, beje, būna pakankamai retai (ir ne tik man)."

Asmeniniai įspūdžiai: tikrai galingas startas, tarsi koks garvežys, tūtuodamas, velnišku greičiu į šipulius pramuštų plytų sieną. Kaip pastebėjo vienas iš kandžių apžvalgininkų (o kanduolių, apžvelgiančių Lukjanenko kūrybą, tikrai užtenka): "Kalba, jog Vakaruose leidėjai nusprendžia spausdinti ar ne, tą ar kitą knygą, perskaitę dvidešimt-trisdešimt pradinių puslapių - jeigu jiems įdomu, tai knyga pradedama maketuoti. Toks jausmas, kad Sergejus Lukjanenko pradėjo rašyti pagal šį principą."

Taigi, vėliau tam garvežiui vietomis lyg pritrūksta angliukų, vietomis jis stabteli ar rieda iš inercijos, nors kelionė, vis dėlto, reikia pripažinti, velniškai įdomi. Net jei jums, kaip ir man, nepatiks dilogijos pabaiga. Tą tenka pripažinti ir aukščiau minėtam A. Krapivnikovui: "Kartais man atrodo, jog tikrasis rašytojo meistriškumas - tai ne techniškai tiksliai atmatuotos knygos, gilūs sudėtingi charakteriai, įtrauklus siužetas, o būtent tai, kas Jums neleidžia atsitraukti nuo knygos..."

P.S. Beje, mano žiniomis leidykla "Eridanas" greitu laiku išleis dar "retesnį paukštį" - kriptoistorinį Andrejaus Valentinovo (istoriko Andrejaus Šmalko) romaną "Dezertyras". Po gaisrų ir revoliucijos pašvaistės nušviestą Prancūziją blaškosi buvęs karališkosios armijos karininkas, kuris tikrąja to žodžio prasme "buvęs" - nes puikiai prisimena sušaudymą ir savo mirtį... Nemirėlis nesupranta tik, kam pakilo iš kapo - negi vien tam, kad savo akimis išvystų kraštu plaukiančias, giljotinos ašmenų pagimdytas kraujo upes?..

Lukjanenko "Kas būtų, jeigu?.."