Žinau, jog tai - antroji romano dalis, tačiau daugelį metų laikiau ją pirma ir vienintele*, ir tai visai netrukdė jos suprasti. Maža to, patekus į rankas romano pradžiai, ja šiek tiek nusivyliau: įdomių epizodų buvo, bet kultine jos tikrai negalėčiau pavadinti. O "Mėnulio vaivorykštę" - galiu. Nepaisant to, kad knyga prikišta tiek techninės informacijos, kad pabaigoje net žodynėlis duotas, o veiksmas nėra, kaip sakoma, "nuo - iki", jį nuolat pertraukia praeities prisiminimai. Tačiau tai netrukdo. Kelerių ar keliasdešimties metų senumo įvykiai lygiai taip pat įtraukiantys, nors ne visada juose yra grynosios fantastikos. Tais epizodais pagrindinis veikėjas ne vien charakterizuojamas, bet apskritai atgaivinamas, po kojomis jam pakišamas praeities pagrindas, todėl personažas nekaba tarsi beorėje erdvėje, kas dažnai pasitaiko fantastikoje. Dar viena stipriųjų knygos pusių - dialogai. Išsamūs, kartais gal per moksliški, užtat dinamiški, su grakščiais pasažais ir tikrai ne savitiksliai. Beje, monologai irgi turi panašių savybių, kas neleidžia nuobodžiauti tuose skyriuose, kur herojus veikia pats sau vienas, nors tokiu atveju išlaikyti skaitytojo dėmesį būna sudėtinga. Aplinką atgaivina daugybė detalių, kurias, net, atrodo, visai nenaudingas pagrindinei linijai, įsimeni ir skaitydamas su džiaugsmu atpažįsti.

Tiesą sakant, taip ir eini nuo vieno iki kito mėgstamo ir prisimenamo epizodo, tik kadangi, kaip minėjau, veiksmas nėra griežtai chronologiškai išdėstytas, jie išlenda netikėtai. Prologas:

"- Kas reikalavo televizito?

- Žmogus be veido.

- Ir jokių kitų požymių? Na, na, pasirausk atmintyje.

- Žmogus turėjo akis.

- O švenčiausioji Marija!.. - išlemeno Grižas. - Ką gi, užteks.

Priėjęs prie operatorinės durų, Grižas paklausė:

- Kas mėgino patekti į operatorinę?

- Švenčiausios Marijos mėginimas įeiti į operatorinę buvo nesėkmingas." (15 p.)

Viskas prasideda nuo to, kad užsimaskavęs lankytojas kosminio laivo medikologo paprašo padaryti antrojo "Baikalo" piloto Andrejaus Tobolskio visapusišką medicininę apžiūrą. Tarptautinė kosminio saugumo ir teisėtvarkos valdyba (TKSTAV) nori žinoti visus šio žmogaus duomenis, kad galėtų juos palyginti su būsiančiais po misijos. Misija, į kurią ketinama siųsti Tobolskį, pavojinga ir neįprasta, nors jis anaiptol ne ekspertas ir ne "saugumietis", o tik labai talentingas pilotas. Iš esmės tam pasitarnavo jo fizinės savybės - neįtikėtinas panašumas į vieną numirėlį... Pastarasis prieš dvi dešimtis metų kartu su savo kolegomis desantininkais dalyvavo žvalgybinėje operacijoje Urano palydove Oberone ir žuvo (bent jau teoriškai). Tuomet desantas ieškojo dingusio laivo "Leopardo", o rado tiktai gurmą. Gurmas - vėliau sugalvotas piloto Mefo Agano, vieno iš išlikusiųjų, terminas, turintis apibūdinti tai, ką apibūdinti žmogiška kalba beveik neįmanoma: tam reikėtų jį suprasti. O kaip suprasti priežastį, dėl kurios tuščiame palydove šaudoma žaliai švytinčiomis salvėmis į virš kraterio pakibusį drakarą*? Dėl ko milžiniškas ledorito* masyvas staiga dingsta nežinia kur, tarsi prarytas gelmių? Kodėl išlikusieji gyvi, kurie turėjo nelaimės patekti į šio pragaro epicentrą, įgyja nežmogiškų savybių - jausti savo kūno procesus, magnetines audras, girdėti ir užuosti ultragarsą, nepaprastai ilgai nemiegoti ar nekvėpuoti... Čia tik žiedeliai: egzotus kamuoja "mirtina tyla", kurios metu ne tik apkursti, bet tavo atminty išvis nelieka jokio garso prisiminimo, jiems peršalus iš porų sunkiasi kažkoks gyvsidabriškas skystis, o dar po skausmingų psichiškai ir fiziškai priepuolių ima ir atsiranda Gyvas Gyvutėlis: žvalgyboj žuvęs draugas per vargus atsiklijuoja nuo tavęs, sėdi, apsirėdęs blizgančiais drabužiais, žiūri ir tyli.

Suprantama, sužinojus bent nuotrupas viso to, TKSTA valdyba negali sėdėti rankų sudėjus. Juk egzotai lyg ir nebe žmonės ir gali kelti pavojų, - tuo labiau, kad savo išskirtinumą stropiai slepia, prieš patikrinimus laikinai atsikratydami svetimo krūvio. Vienas jų, Mefas Aganas, gyvenantis nurašymui paskirtame laive "Anardoje" Saturno apylinkėse, atrodo pats egzotiškiausias iš visos kompanijos, - juk jis įsikūrė Tolimajame Užžemyje, kurio kiti katastrofos dalyviai dabar baidosi kaip velnias kryžiaus. Kas, jei jis ten kontaktuoja su kokia priešiška civilizacija, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, ir rezga kėslus prieš Žemę?.. Štai tokioje situacijoje Andrejus Tobolskis išsiunčiamas pas įtariamą užkietėjusį egzotą ir perspėjamas niekuo nesistebėti.

Tobolskiui nepatinka ši užduotis. Jis pilotas, Agano draugas, o ne šnipas. Be to, nuotaika ir taip sugedusi, nes kažkas negerai jo šeimoje: mylima žmona nepanoro susitikti, nors abiejų atostogų grafikas Mėnulyje sutapo. Ne taip dažnai pasitaiko įterptų į fantastinius romanus lyrinių nukrypimų, kurie neatrodo atsieti ir skubotai saldūs. O štai čia neatrodo. Net ir šiuose skyriuose yra mėgstamų epizodų. Šviesos plastikos meistrų "dailininkų imedžentistų" sukurtos juodosios panteros, vaikštinėjančios Uralo miesto parke: "Zara, Bara, brinkšt brakšt!". Tropikų nakties iliuzija. Jonvabaliai ir ugnies paukštė. Bet "kam tie manevrai?! Jiems reikalingi tik šedevrai!" (108 p.) Na taip, žmonių sukurtos imitacijos anaiptol ne tokios įstabios, kaip kitažvaigždės sąmonės. Vėliau Andrejui norom nenorom teks pasigėrėti pastarosios absurdiškai dublikuojamais objektais...

Viena iš priežasčių, verčiančių daryti tik labai apytikslias prielaidas dėl egzotizmo ir jo šaltinio, yra ta, jog žmonės nesupranta gurmo tikslo. Kas tie mėnulių graužikai, kiek jie apgalvoja savo atakas? Ar išvis apgalvoja? Mefas Aganas prisimena nesėkmingąją žvalgybą Oberone iki smulkmenų, bet tai nedaug paaiškina...

Ledo plynėje, išpuoštoje sušalusiais ampalais*, nesimatė jokių dingusio "Leopardo" pėdsakų. Didžiulis laivas, žadėjęs leistis šiame palydove, tarsi išgaravo. Vėl skaitau nuo vieno iki kito mėgstamo epizodo; ir keistas dalykas, jie nei aforizmai, nei epigramoms tinkami, - tačiau kartu su autorium imi ir ištari "Tu nuostabus pilotas, Mefai, - pakartojo Bakulinas. - Bet tu ne desantininkas." (187 p.)

"- O jūsų "Vitiaziai" ir "Šizeku" [skafandrai] - tai tikrai aukštos klasės. Raumenų stiprintuvai, automatika, logika, spyruokliniai stabdytuvai... Komfortas, higiena. Jaučiuosi karžygys tigro kailiu. <...>

- Su tigro kailiu, nors ir keista, patogiausiai jaučiasi tigrai, - pasakė Mstislavas. Paplojo pilotui per dešinįjį petį, dūrė pirštinėtu pirštu į šalį: - Luitą, panašų į lamantiną, matai?

- Man rodyk ką nors paprastesnio, - paprieštaravo jis. - Aš niekada nesu matęs lamantino." (188 p.)

"- Žinoma, Krateris įdomus visais atžvilgiais, bet juk "Leopardas" tenai netūpė. O gal tu Elinhauzerį laikai idiotu?

- Aš laikau jį genijumi. Taip genialiai dingti..." ( 190 p.)

O štai dabar, atrodo, gresia antra gurmo serija. Tarsi specialiai Tobolskio atvykimui į "Anardą" kosmosas Japete parengė siurprizą: palydove atsirado 25 kilometrų skersmens nejudraus rūko paplotis, panašus į apvarvėjusį pudingą. Agano įsitikinimas, kad tai - priešgurmis, neatbaidė Andrejaus nuo išvykos į palydovą pasenusiu "Kazarangu"; šiaip ar taip, nežinia, ar jam dar teks pilotuoti kokį nors kitą laivą: kas jį patikės naujai iškeptam egzotui... Prasideda kelionė į objekto gelmes. Neįprasti pojūčiai - išvertimas, superklyksmas; rūko membranos, karnizai ir sienos; materiali šmėkla su skafandru, veidrodinis upelis, pagaminantis daugybę jos dublikatų. Balsai, mėtantys tau tavo prisiminimų nuotrupas. Ir milžiniškas skafandras objekto centre, šalia kurio kiaurai matyti kažkokios nepaprastai tolimos žvaigždės erdvės dalis su keistaisiais eijūsais, panašiais į veidrodine tąsia mase suklijuotas sumuštinio puseles. Beje, o žvalgui oro atsargų beveik nebeliko...

Netyčia išėjo, kad perbėgau per beveik visą siužetą, bet tikiuosi, tai nesugadins malonumo kam nors skaityti šią knygą pirmą kartą. Joje daugybė detalių, personažų, įvykių ir jų slaptų atspindžių, kurių net nebandžiau suminėti. Beje, vienas dalykas skaitant romaną krito į akis ne iš karto: Adrejui Tobolskiui eina kaip tik trisdešimt ketvirti metai, o geografinis Japeto Dėmės centras sutampa su krateriuku, kurio numeris 666. Kelionė į pragarą irgi minima ne kartą... Ir nors nei velnių, nei hipotetinių veidrodžiagalvių nesutinkama, bet aliuzija, gal kiek juokinga, vis dėlto drąsi. Ir išvykimas už Saulės sistemos ribų primena savos tautos vedimą į naują, nepažįstamą, bet viliojantį pasaulį. Ereliai musių negaudo!

Duosiu ir aš paaiškinimus:

* pasirodo, yra ir trečioji romano dalis, tęsinys - "Stebuklinga Amparos garbana" ("Volšebnyj lokon Ampary") apie egzotų palikuonių keliones kosmose, išleista 1991 m. ("Mėnulio vaivorykštė" išleista 1978-1983 m.);

* drakaras - bendras visokių tipų kosminių desantinių katerių pavadinimas;

* ledoritas - viršutinis ledorado* sluoksnis, sudarytas iš puraus, akyto ledo, kai kur gana tamsaus dėl silikatinių intarpų, meteoritų dulkių etc.;

* ledoradas - planetų milžinų Jupiterio, Saturno, Urano, Neptūno apledėjusių palydovų paviršius;

* ampalai - iš grunto išstumtas ir sušalęs įvairiausiomis formomis skystis.

Tik šedevrai