Aš mėgstu poetą S.Gedą. Pasakau iš anksto. Ir aš bemaž pasibaisėjau S.Geda-memuaristu, jei laikysime jo "gyvavaizdžius" bent 80 procentų dokumentaliais. Bet kokiu atveju, net jei kai kur kalba ne realus žmogus, o jo susikurtas įvaizdis, labai daug ką pasako tai, koks tas įvaizdis. O jis - paranojiško mizantropo, aplink matančio tik nuosmukį, šlykštybes ir niekšus. Beveik visur. Vienas kitas šviesesnis žvilgtelėjimas į gamtą, kūrybą (labai retai - į žmones), užgožiamas tokio visaapimančio pesimizmo, kad atrodo, jog matai išvirkščią pasaulį. Aš nedrįstu teigti, kad šiuo atveju kaltas principas "kaip šauksi, taip atsilieps", arba, kaip ta varna Kagi-Kar sakė, - "bjaurybė limpa prie bjaurybės", bet labai džiaugiuosi, kad gyvenimą matau kiek kitaip. Tiksliau, ne vien taip, kaip vaizduojama "Adolėlio kalendoriuose". Juk S.Geda gyvena Vilniuje, kur ir aš gyvenu, jo gimtinė Dzūkijoje, kurioje man teko ne kartą vasaroti. Bet ačiū dievui, man pasitaiko ne vien girtuokliai, sukčiai, kvailiai, vagys, mušeikos, bepročiai ir taip toliau, ir panašiai.

Mėšlinos karvės. Šiukšlini ežerai. Kūrėjai - plagiatoriai. Vyrai paleistuviai, vyrai, negrąžinantys skolų. Gašlios moterys, kvailos moterys, negražios moterys, moterys, apsimetančios rašytojomis, - "Daug šliaužiojančių rašytojų - silpnosios lyties. Negali pabėgti nuo minties, kad visame pasaulyje jau paplito toks personalas. Netoli kekšystės." (512 p.). Arba - "Pilna diktų moterų, kurios apsimetusios didelių žmonių neteisėtomis dukromis (tradicija iš XIX a.). Pažįstu bent penkias. Karvės!" (561 p.) . Ir dar moterys yra storos. Išvirtusiom krūtinėm. Beje, autorius apskritai nuolat pabrėžia žmonių storumą, kaip kokią ypatingą kūnišką ydą. Jo aprašomi žmonės yra visokeriopai negražūs . Aplink klesti gašlybė ir kvailybė. Pvz., moterys, ravinčios bulves, tarsi ko tikėdamosi ar erzindamos - atkišusios užpakalius. Arba apie politiką: "dešimt metų posėdžiavo ir leido įstatymus. Dabar juos visus reikia… priderinti prie ES įstatymų. Taigi - Parlamentas ir visa jo tariamoji išmintis, visi posėdžiai, ginčai, partijos - šuniui ant uodegos." (522 p.) Ką siūlo S.Geda? Moterims - ravėti šliaužiant ant pilvo, o Seimui - tuos 10 metų nepriiminėti įstatymų?.. Gamtos mįslė. Beje, apie V.Landsbergį autorius turi tokią pačią kupiną pagiežos nuomonę, kaip ir jo ūdijami ekskomunistai ("Ar gali būti didis žmogus, kuris taip idiotiškai krizena per televizorių?" (213 p.)).

Kas lieka teigiamai vertintinas? Donelaitis, Bodleras, dar vienas kitas kūrėjas. Gamta, oras - protarpiais. "Kvepia pavasariu… Iš tikrųjų tokio kvapo nėr. O dvelksmas, traukimas? Visas šiukšles, visus varnalėšų stiebus, plastmases ir kartonus neša ir verčia į miesto sienas. Turėkitės, šiukšliai!" (327 p.). Simptomiškas žydinčių žirnių darže aprašymas: jie patys tai nedvokia, bet čia pat prisimenama kas nors, kas dvokia. Gamtos lopinėliai iš prisiminimų, įvairios praeities įdomybės, kurios mums atrodo egzotiškos - tarsi atgaiva akiai; ne rašytojo, o skaitytojo. Vajė, visam puslapyje niekas nesubjaurintas ir net nepamakaluota galu! Nors iš tokio žanro teksto tikiesi ko kito, pamažu kur kas įdomiau darosi skaityti ne žmonių aprašymus (vis tiek jie kone visi tėra menkybės preparavimas), o "Metų" nagrinėjimą, ar sekti, kaip randamos ar sugalvojamos žodžių etimologijos. "Vyrai, vareliai (latvių "vara" - galia, uzvara - pergalė), ereliai… Keisčiausia - veršis ir eržilas (veršyla) yra tie patys žodžiai!" (252 p.).

Ir jokio optimizmo. Jei kokiu sakiniu - tai jis palaidojamas po niūriomis pastraipomis. Kuriama sava realybė: prie sienos žmonės verčiasi kontrabanda, o kaip išgyvena vidury Lietuvos? Turbūt plėšia vienas kitą, daro išvadas S.Geda, lengva ranka eliminuodamas iš peizažo sąžiningus ir darbščius. Kiek toks požiūris į aplinkinius skatina keisti ką nors į gerąją pusę - aš nežinau. Jei tokias mintis skleistų visuomenės atstumtas, nepripažintas poetas, suprasti šį vertinimo principą turbūt būtų lengviau. Žinoma, ligos, nuoskaudos, artimų ir pažįstamų gyvybes šniojanti mirtis - amžius, amžius… Skurdas ir šiukšlės už langų. Ar tiktai?

Beje, S.Geda apie kitų memuarus: "Žmonės atsimena tai, kas jiems paranku. Keli rašytojai skundėsi, kad taip parašyti ir E.Mieželaičio dienoraščiai. Tai jau bylotų, jog simptomas yra universalesnis." (482 p.). Tikiu tuo visu 100 procentų, tikrai universalus simptomas.

Ar tiktai?