Na, o likusiesiems - tiems, kurie sutrikę nuo vaikiškų knygų pasiūlos stypso prie lentynos niekaip negalėdami išrinkti savo, giminaičių, draugų ar pažįstamų atžalėlėms ką nors įdomesnio už saldžias kičines knygeles, vertėtų atkreipti dėmesį į Sigito Gedos "Pelytę Sidabrytę". S. Gedą visi turbūt žino kaip rimtą suaugusiųjų poetą ir tokių populiarių dainelių kaip "Baltoji varnelė" arba "Naktelės žiedai" tekstų autorių. Ir štai, gana netikėtai, jis ima ir parašo pasaką proza. Ir - dar labiau netikėta - kad šios pasakos siužetas yra visiškai neoriginalus. Sigitui Gedai nebūdinga nei proza, nei neoriginalumas. Ir vis dėlto… Čia jis motyvuotas. Vaikui, kuris dar tik žvalgosi po gyvenimą, pirmiausia reikia susipažinti su pačia artimiausia jį supančia aplinka. Šuniukai, kačiukai ir peliukai -populiariausi vaikiškų knygelių personažai, bet mažiesiems, galite neabejoti, neatsibosta (pirmasis požymis, kad jau suaugote - pamačiusi pelę imate klykti (jei esate moteris) arba pasižadate paspęsti spąstus (jei esate vyras)).

Taigi "Pelytės Sidabrytės" siužetas - nuotykiai namuose, kuriuose stovi sidabro indų pilna indauja - jūsų pernelyg neturėtų nustebinti. Smagiausia - stilistinės vingrybės. Pasakotojas tiesiogiai kreipiasi į mažąjį skaitytoją: "Žinau, jau žinau, ką jūs man pasakysite! Tokių pelių nebūna. O aš imsiu ir nesutiksiu. Mačiau, tikrai mačiau…" Juk primena melų pasaką, tiesa? Pelytė Sidabrytė ypatinga tik tuo, kad sidabrinė, ir jai bėgant tarsi kokie varpeliai po kaklu parišti skimbčioja. Čia dėl to, kad vaikui būtų įdomiau skaitomos pasakos klausytis. O žodžiai kaip margas audinio raštas tarsi kabinasi vienas į kitą, papildo vienas kito reikšmes - jei dindiliuoja tie varpeliai, tai tol, kol "nusilpsta, nutyla, sudyla"… Nejučia plečiamas vaiko žodynas - klausydamasis sužinos ne tik tai, kas yra indauja, bet ir kur tų indaujų galima atrasti - senose pirkiose, dvaruose, rūmuose, muziejuose - ir kas ten guli - šaukštai, peiliai ir šakutės, lėkštės paauksuotais krašteliais, samčiai ir samteliai, plačiašoniai peiliai tortams raikyti… O kai per visus tuos sidabrus Sidabrytė prasisuka - pusė namo skambėti ima: "Lėkštė į gertuvę, gertuvė į grafiną, grafinas į šaukštą, šaukštas į samtį…" Toks žodžių "grandinėlės" principas mažiems vaikams ypač patinka. Todėl nesistebėkite, jei šią pasaką teks jiems skaityti ne vieną kartą. Geriau įsiklausykite. Muzikali poeto rašyta proza mažiausiesiems. Ir būtinai įsižiūrėkite į iliustracijas. Juk be jų knyga vaikams - kaip sriuba be druskos. Originalų Eglės Gelažiūtės stilių jau galima atpažinti. Čia sujungtas piešinys su fotografija, surizgusią liniją netikėtai atgaivina ryški spalvos dėmė. Personažų charakteriai išraiškingi, bet šiek tiek "paplaukę" - tarsi piešti neklusnia paties vaiko ranka.

Galbūt mažasis pasakys jums: "Ir aš taip galėčiau!". Pasiūlykite jam nupiešti šios pasakos tęsinį. Juk vienas kriterijų, liudijančių patiems mažiausiesiems skirtų knygelių meninę vertę - bendravimo su vaiku galimybė.

Šmykšt pašmykšt!