Sigitas Parulskis „3 PJESĖS“

Lakoniškas knygos pavadinimas slepia prašmatnų leidinio apipavidalinimą, makabriškas Šarūno Saukos iliustracijas, nuotraukas iš spektaklių, pokalbius su S.Parulskiu ir režisieriumi Oskaru Koršunovu, spektaklių recenzijų ištraukas... tiek randi vos pavartęs knygą. Iškoduoju toliau: knygą parengė Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, sudarė Audronis Liuga bei Ramunė Balevičiūtė. Trys pjesės – tai „Iš gyvenimo vėlių“, „P.S. Byla O.K.“ bei „Nesibaigianti vienatvė dviems“. Pastarąsias dvi pastatė OKT, pirmąją – režisierius Vytatautas V.Landsbergis Šiaulių dramos teatre. Manau, nebus nekuklu šias „Tris pjeses“ pavadinti ir gražiai atpjautu bei įvilktu teatro istorijos gabalėliu.

Tiek trumpai. Turiu prisipažinti, kad iš trijų pjesių pastatytą esu mačiusi tik vieną. Taigi įsivynioju į gėdos maršką, kad tik akys tesimatytų, mušuos į krūtinę „mea culpa“ ir pradedu skaityti nuo antrosios pjesės. Vypteliu, kad panašiai jaučiausi skaitydama Johno Lennono ir Yoko Ono meilės istoriją. Na nebuvo manęs dar tada, alyvos žydėjo, bitlai vertė pasaulį aukštyn kojom, bet man tai tėra pasakojimai, niekada nevirsiantys asmeniška patirtimi. Taigi ir interviu bei recenzijų užuominos apie skandalingą reakciją, kurią sukėlė pastatytas „P.S. Byla O.K.“, tėra mįslė, kuriai įminti ir verčiu pjesės puslapius. Tie, kuriuos gerbiamas Parulskis šokiruoja savo kūrybinėm tėvažudystėmis, incestais ir panašiom nekaramelinėm temom, ir vėl galės piktintis ar burbėti. Likusieji atsiduos kiek sadomazochistiniam malonumui skaityti. Pjesė – ne prie arbatėlės skaityti ir ne apie arbatėlę. Izaokas su Abraomu, ausis lenkiančia rusiška tautosaka prabylantis seržantas, personifikavęsi įsimylėjėlių žvilgsniai, daktaru virstantis tardytojas, tardytoju – daktaras...Taip išvilkti juodžiausias pasąmonės duobes, retkarčiais jas užpilantvienu vieninteliu neįtikėtinai švelniu, net – mylinčiu žodžiu, mokančių reta. Veikėjų mintys klampina, šokiruoja, gąsdina, erzina, bet apsigyvena skaitančiojo galvoje ir lenda vėl ir vėl ir vėl. Savaip išspręsta byla vis tiek sulauks dar vieno – Paskutinio teismo.

Pjesėje „Iš gyvenimo vėlių“ į sceną išvelkama ir vėlės, ir pats velnias, ir pati didžioji pagunda, ir bučinys su mirtimi. Krizenau skaitydama velnio apgailestavimą, kad inteligentai visai nesidžiaugia gavę galimybę už parduotą sielą grįžti į gyvenimą:„Visi nuskurę, nė vienas nebenori gyventi... taip ir drebia man tiesiai į akis – o kokio velnio man ten grįžti. Į skurdą, šaltį ir taip toliau...“ (p.39). Tame siaube, tuose baisiuose dalykuose ironija žybteli dažnai. Rečiau – viltis ir kitos dorybės. O gal priklauso nuo skaitančiojo.

Užtat trečioji pjesė – atgaiva ir romantiškoms lyriškoms įsimylėjusioms persimylėjusioms sieloms. Neatsimenu, iš kurios knygos prieš daug metų įstrigo toks sakinys: „Paveikslas „Vienatvė dviese“. Du žmonės sėdi atsukę vienas kitam nugaras. Banalu“. Taigi parulskiška vienatvė dviese vis dėlto nebanali. Joje per daug skausmo ir baimės, per daug bijojimo apsinuoginti ir atsiverti. „Bijau patikėti. Bijau iliuzijų. Aš bailys. Jokių iliuzijų“ – taip sako Vyras (p.148). „Orgazmas kaip ir mirtis – tai asmeniška, tai priklauso vienatvės erdvei...“- dar sako vyras (p.167). „...ir jis jaučia, kaip dviejų metų siena jam vis dar trukdo apkabinti merginą“, - jaučia vyras (p.139). O jo moteris kekšiškai juokiasi, dreba iš nekaltybės ir ištaria „Tamsu, nematau tavo veido“ (p.166).

Trumpai drūtai: laisvę Joninėms iškovojome. Ar buvo verta, paklauskime prekybos centrų kasininkių. Gal jau pribręsta kovoti ir už laisvę S.P.teatrui? Nežinau, ar tuo džiaugsis PC kasininkės ir likusi didžioji tautos dalis. Bet aš džiaugčiausi.