Tad nevadinkime knygos herojaus Parulskiu, nors jam ir suteiktas paties Parulskio filtruotas gyvenimas. Gal net jo vardas toks pats, bet vis tiek herojus ir autorius - ne tas pats žmogus, nepaisant to, kad jiedu labai stengiasi apsimesti vienas kitu.

Be abejo, sakydama "pagerintas", nenoriu nieko apgauti: knygos herojus nėra toks jau gerietis. Tiesiog jis negalvoja jokių banalybių, netgi nejaučia banalių jausmų, jam nuolat kyla labai originalios asociacijos, keisti prisiminimai ir kartais piktos, liūnos ar ironiškos, bet visada netikėtos mintys. Tai toks fantastiškas žmogus (personažas), kuris gyvena labai įdomų gyvenimą, visą laiką galvoja apie save, gilinasi vien į save, ir šioje srityje turi tokią patirtį (ir jokio gėdos jausmo), kad jo portretas, atskleidžiamas knygoje, užburia.

O ko verti jo reti atsiliepimai apie moteris! Staiga pajutau susierzinimą, perskaičiusi, kad mano galvoje vietoje smegenų - skudurėlis dulkėms valyti. Ir vien dėl to, kad savo namuose (ir ne kartą) valiau dulkes. Dulkės, pasirodo, - šventas dalykas.

Vis dėlto, knygos herojus yra toks tobulai gyvas, tikras, ir taip veržiasi būti panašus į autorių, kad nekyla abejonių: šį kartą Parulskis sukūrė šį tą gero visų pirma pačiam sau: save. Herojus tikrai nėra žmogus, jis neatstos ir autoriui savęs paties, tačiau kuo puikiausiai pasitarnauja autoriui kaip angelas sielai paguosti ir tuštumai užpildyti. Taip pat - kaip kaukė, kaip papuošalas, kaip drabužis. Ir jis, be abejo, yra nuogas. Štai jums knygos pavadinimo interpretacija.

Siužeto pasakoti neverta. Knygos herojus, kuriam skirta būti kiek įmanoma panašiam į Sigitą Parulskį, gyvena autoriaus gyvenimą, mąsto jo mintis (tik išvalytas nuo banalybių ir šiaip neįdomių dalykų), jaučia jo jausmus, išsirengia nuogai beveik iki sielos gelmių, jaučiasi savyje kaip namie ir pasakoja viską nesivaržydamas skaitytojui. Kiekvienam, kas nepatingės atsiversti knygą. Siaubas, kai pagalvoji, iš kur pas žmogų tiek drąsos?

Tobula