Kalkit mane prie kryžiaus – aš NESKAITAU lietuviškos literatūros. Meilę savo šalies rašytojoms man sėkmingai ir iki galo dar mokykloje numarino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Neįsižeiskite, „Skaitytos” nariai – rašytojai, bet toks tas mano liūdnas gyvenimo faktas, dėl kurio aš visiškai neliūdžiu. Taigi, manau dabar suprasite, kodėl pamatęs apžvelgtinų knygų sąraše šią knygą, akimis nubėgau toliau beveik neužsikabindamas. Beveik. O paskui Vilis N. man ją „įsūdė”. Ir tik todėl, kad knygos apraše buvo stebuklingas žodis „tarpukaris” ir dar vienas, numanomas, „Kaunas”. Būdamas smetoninio Kauno fanatiku, neatsispyriau pagundai perskaityti šį tą autentiško. Taigi, apie knygą:

Tai iš nedidelių apsakymų – prisiminimų sudaryta knyga. Apsakymai tikrai neilgi ir šiuo atveju tai yra jų privalumas, nes sudėti vienas po kito jie jungiasi į to meto kaleidoskopą, kuriame matyti ir geri, ir baisūs įvykiai, ir mažos mergytės ėjimas į didelį ir tuo metu labai pavojingą pasaulį, ir jos artimųjų likimai. „Dita” iš tikrųjų yra atsiminimų knyga, tačiau tie atsiminimai ne visiems matyt gerai žinomo, miegą ir tylų siutą varančio tipo „…o 19.. krakosmečio metais aš buvau tavo metų ir mes…”, o gyvi, matomi kelerių mergaitės akimis ir tik retkarčiais tarsi iš tolimos ateities atsklindantis autorės balsas prideda gyvenimiškos išminties ir patyrimo, pažeria nuoskaudų trupinių ar švelnaus liūdesio.

Negandos ir nelaimės aprašytos be lietuviams būdingo sentimentalumo alia „kliudžiau Brisių”, bet vis tiek matyti, kad Dita, vėliau dėl žydiškos kilmės gavusi pakeisti vardą ir pavardę, sielojasi dėl tėvų skyrybų, dėl tėvo ir įtėvio mirčių, dėl to, kad mama, neištvėrusi gyvenimo smūgių, tapo pikta ir pagiežą ant jos liejančia asmenybe. Antra vertus matyti, kaip jai smagu kaime su giminėmis, kaip gyvi prieš akis kyla jos seneliai, tetos ir kiti giminiečiai.

Ačiū dievui, rašytoja neįvelia į savo knygą politikos, na, gal tik tiek, kiek reikia paaiškinti to meto įvykius ir to ar kito žmogaus poelgį. Mano galva, tai yra dar vienas knygos privalumas. Ypač tokiems kaip aš, turintiems aiškiais politines pažiūras. Neduok dieve, jos nesutaptų su autorės pažiūromis… Žinoma, tai būtų tik mano problemos.

Knyga nenusibosta, neįkyri pasikartojimais, nes aprašomi daugelio pažinotų žmonių likimai ar dalelė jų gyvenimo. Ir iš viso to susidėsto toks šiek tiek nostalgiškai liūdnas, šiek tiek autoironija prakvipęs vaikystės ir jaunystės paveikslas, kurį nupiešti gali tikrai tik rašytojo dovaną turintis žmogus, ir kuris tikrai, manau, gali patikti. Daug kam. Net ir tiems, kurie neskaito lietuvių literatūros.

Taigi, jei nenorite ieškoti didžių, ant visokių antkapių ir pan. rašomų sentencijų, jei nesitikite siužeto vingrybių, o tiesiog norite panerti rankas į laiko upę, tekančią iš Kauno Vaižganto gatvės šalia Ąžuolyno per kaimus ir miestelius, per okupacijas ir ramius laikus, per gyvenimus ir mirtį – imkit „Ditą” ir skaitykit. Nes tai gyva istorija. Gyva mūsų šalis.

P.S. Aš vis tiek neskaitau lietuvių literatūros!

Nostalgiška