Ši, 1997 - aisiais parašyta knyga sukrės jus visaapimančiu planetiniu kataklizmu: senutė Žemė vieną dieną užsimano pasipurtyti ir nusimesti senąją odą - plutą (Čia visai tiktų anekdotas apie dvi planetas, kurios susitinka kosmoso platybėse. Viena jų skundžiasi kitai: "Žinai, o pas mane civilizacija įsiveisė.. Ką daryti?" Kita ją nuramina: "Nieko, aš ir šią bjaurastį prieš keletą tūkstantmečių turėjau… Pati praėjo…"), visai nepastebėdama ant jos įsikūrusios civilizacijos… Mažo miestelio gyventojai, priglobę pašonėn daugiatūkstantinį pabėgėlių srautą pamažu ritasi nužmogėjimo bedugnėn: prasideda peštynės dėl maisto atsargų, moterų prievartavimai ir t.t. Grupelė ryžtingai nusiteikusio jaunimo (vedami pagr. herojaus ir jo brolio) protingai nusprendžia, jog išgyventi labiau tikėtina klaidžiojant po šalį (kadaise buvusia D. Britanija) ir renkant maisto atsargas, nei skerdžiantis minėtam miestelyje. Ir jie patraukia į žygį, kuriame… a) susiduria su baisingais žmogaus nusiritimo pavyzdžiais (nuo žmogėdrystės iki viešo moterų sodinimo ant kuolo scenos) b) siaubingais gamtiniais kataklizmais (po kojomis sproginėjantys dujiniai ir plikinančio vandens geizeriai, iš dangaus krintantys pelenai, iš žemės gelmių besiveržiančios dujos, etc. c) su pasibaisėtina a la Mensono pavidalo sekta, įsikūrusia Londono likučiuose d) neaiškios kilmės "pilkaisiais" - humanoidinėmis būtybėmis, o gal gi ateiviais, kurie galbūt ir "užkūrė" šią kruviną "pirtelę" po žmonijos kojomis

S. Klarko priemonių arsenalas išties turtingas: žmogeliai "tručinami" (žargoniškas žodis, ale kaip tiksliai nusako…) iš po žemių besiveržiančiomis dujomis, plikinami iš ten pat trykštančiais geizeriais, miestai lakdinami oran sproginėjančiomis požeminių metano dujų sankaupomis, o kur dar seni geri civilizacijos "draugai": potvyniai, cunamiai, žemės drebėjimai ir etc. Žodžiu, "vaizdialis nekoks", bet reikia pastebėti, kad šią Apokalipsę autorius piešia tikrai vaizdingai ir su ryškiu pasimėgavimu. Lyg ir būtų Vindemas, tačiau viskas vyksta daug triukšmingiau… Be to, gausu ir ryškesnių "nevindemiškų" smulkmenų, leidžiančių Klarką priskirti "Vindemus vulgarus" porūšiui. K. Saimono vaizduojamos žudynių, lavonienos ir sekso scenos kur kas, švelniai tariant, sodresnės, perpildytos negailestingų anatominių smulkmenų… Įsivaizduokit - jei jau pagrindinis herojus pravimdomas dujų išguldytų nuogų pensionato senučių vaizdais, tai savo pusryčius jis turi būtinai neapsižiūrėjęs išlieti ant krūmuose gulinčių vaikų lavonėlių… Jei jau siužetas reikalauja, kad moteris pardavinėtų save, K. Saimonas būtinai jai prikergia ir tas pat paslaugas siūlančią dukrelę, ką ten - jei jau tą pačią moterį prisireikė išprievartauti - prie jos išsirikiuos ne mažiau nei dešimt katastrofos įaistrintų vyrų… Jeigu porelė įsimylėjėlių patraukia į viešbutuką (mišką, prie upelio), patogiai įsitaisykite ir pasiruoškite porai "sunkiosios erotikos" puslapėlių.

Žodžiu, kur Vindemas "mesteli" užuominą, frazę ar sakinį, Klarkas "trinkteli" porą puslapių… Tik nesupraskit neteisingai: toks rašymas irgi turi savų privalumų - daugelį juk baisiausiai siutina skyrių (apsakymų, romanų) pabaigos, tipo: "Ji pažvelgė jam į akis ir kviesdama nusišypsojo, o Džonas prisitraukė ją arčiau…" Gi Klarkas sąžiningai aprašo kas gi buvo po to.

Smurto scenos… Vėlgi Klarkas sąžiningas - jo knygoje nerasite aprašymų, tipo "mostelėjo kalaviju ir galva nusirito nuo pečių…", mirtis čia pateikta anatomiškai smulkmeniškai, kaip, autoriaus manymu, įmanoma natūraliau, be pagražinimų. Tačiau būkime atviri - Klarkas visgi perlenkia lazdą, pateikdamas mirtį su itin tirštu bjaurasties padažu… Tiesa, vėlgi to dėka apokaliptiniai vaizdeliai romane tampa itin fantasmagoriški: pvz., užklydę į kapines bėgliai pasijunta minų lauke - kapai, kurių tuščias, supuvusių lavonų dujomis užpildytas ertmes laižo požemių liepsnos, sproginėja, žerdami ant gyvųjų kaulų skeveldrų ir lavonienos lietų… Arba - per vandeniu užlietą Londoną plaukiantys žmonės mato kaip nuo dugno kyla į vandens paviršių automobiliai - pasirodo šiuos kelia mašinų salone susikaupusios buvusių "keleivių" dujos…

Pažvelgus į siužetą, lyg ir rastume dar vieną "žingsnį į šoną" nuo Vindemo (pasižymėjusio itin "žemiška" fantastika), autorius įmaišo į veiksmą paslaptingus "pilkuosius" - humanoidines būtybes, kurios persekioja pabėgėlius. Bet pavedžiojęs skaitytoją už nosies Klarkas pakiša jam visiškai žemišką "pilkųjų" paaiškinimą. Autorius primygtinai "kiša" skaitytojui vaizdinį, jog trokštančių išsigelbėti grupei ir jos vedliams tenka kone "Nojaus" ir jo arkos (siužeto gale, kai lyderiai galutinai "išsiryškina" tarpusavy, paaiškėja kas tas "Nojus"), kuri stebuklingu būdų seno minininko pavidalu atsiduria siužete, vaidmuo.

Reziumuojant galima teigti, jog nors romane vietomis ir sutirštinamos spalvos (bei sunkoka ir beprasmiškai sentimentali įžanga), Klarkui negalima prikišti vieno - kad rašo neįdomiai. Tad teks rinktis vieną iš dviejų: arba "Karalių kraują" iškart mesite į šoną, arba prarysite per parą. O galbūt galimas ir 3 variantas (kaip nutiko ir man) - knyga nepatiko, tačiau pakankamai "užkabino", jog doročiau ją porą dienų…

Įvertinimas: tiems, kas mėgsta daug ir aštriai…