Apie knygą: Lewis Carroll – Silvija ir Brunas

Leidykla: Tyto alba (2007)

ISBN: 9789986165934

Vertė: Virgilijus Čepaitis

Puslapių skaičius: 320 

Nelabai žinau, ar čia tikrai apžvalga, ar tik padejavimas... Liuiso Kerolo "Sylvie and Bruno" - iš tikrųjų nuostabi knyga. Patarčiau skaityti originalą, jei tik pavyks gauti. O apie vertimą į lietuvių kalbą... Spręskite patys!

Retai, bet pasitaiko knygų, kurių verčiau neversti. Apmaudžiausia, kad tai iš tiesų geros knygos. Viena tokių – Liuiso Kerolo “Silvija ir Brunas” (Lewis Carroll, Sylvie and Bruno). Į lietuvių kalbą vertė Virgilijus Čepaitis, išleido leidykla “Tyto Alba”, 2007, Vilnius.

Prisimenu šaunius šio vertėjo darbus, ypač Džeimso Terberio “Baltosios stirnos” vertimą. Todėl ir surizikavau nusipirkti “Silviją ir Bruną”. Taip man ir reikia! Žinojau, kad knygos išversti neįmanoma, bet va… tikėjausi… jau Čepaitis tai tikriausiai neprikiaulios… Bjauresnio nusivylimo niekam nelinkėčiau!

Versti Kerolo kūrinius labai nelengva. O prieš ryžtantis imtis “Silvijos ir Bruno” būtina įsitikinti, kad sugebėsi rasti tinkamus lietuviškus atitikmenis mažiausiai dviems žodžiams. Pirmų pirmiausia – vice. Daiktavardžio vice (“yda”, “blogis”, “luošumas” ir pan.) ir titulo “priešdėlio” vice- žaismas knygoje sudaro vos ne esmę, tad jei vertėjas šito nesupranta… visa knyga šuniui ant uodegos.

Antras esminis žodis – warden (ir atitinkamai subwarden). Vienas išverstas į “valdovą”, antras – į “pavaldovį”. Betgi čia svarbu ne tik “tas, kuris valdo”; dar svarbiau “globėjas”, priešpastatomas “prievaizdui” arba “kalėjimo viršininkui”…

Vertėjas nesusidorojo nei su tuo, nei su tuo.

Tiek jau to. Su tokiais dalykais susidoroti beveik arba ir visai neįmanoma. Tačiau vertime pilna ir kitokių klaidų, tokių, kokios atleistinos nebent pradinukui. Išsamus jų nagrinėjimas pareikalautų pernelyg daug vietos, pastangų bei laiko, tad gal paprasčiausiai pateiksiu tik nedidelę dalį. Visų – atleiskite – nesuminėsiu. Privalau prisipažinti, kad paprasčiausiai neužteko kantrybės perskaityti vertimą iki galo. Turbūt geriausia bus sudėti bent kai kurias aptiktųjų klaidų į lentelę:

Kad Lord Chancellor yra ne “Vyriausiasis Teisėjas”, bet “Lordas Kancleris”, ir kad Court šiuo atveju reiškia ne “teismą”, o “rūmus”, aiškinti tikriausiai nebeverta. O ir “Didenybę” su “Aukštybe” arba “kilnybe” vertėjas atkakliai painioja… Su item taipogi nelabai kaip… Ir taip toliau, ir panašiai. Labai jau neplonas veikalas išeitų bandant surašyti beigi paaiškinti visas vertime atrastas klaidas.

Gal vis dėlto geriau neversti to, ko neįmanoma išversti?

Ir dar vienas klausimėlis vis kirba… Išversta ir išleista ne visa knyga. Niekaip neįstengiu suprasti, kas būtų blogiau: versti ir leisti likusią dalį, kad skaitytojai bent sužinotų, kaip viskas baigėsi – ar nebegadint daugiau?

Jergutėliau, juk ir taip blogai, ir anaip negerai…