Apie knygą:Umbertas Eko (Umberto Eco) – Prahos kapinės

Leidykla:Tyto alba (2012)

ISBN:9789986169253

Vertė:Inga Tuliševskaitė

Puslapių skaičius: 447 

   Jeigu priešo nėra, reikia jį sukurti. Priešas suvienija tautą, nes tauta įgyja tikslą. -U.Eco

Reikia juos pagirti, kad  jie patikėtų mūsų prielankumu. 

-Valstybės sekretorius J.Dulles JAV prezidentui D.Eisenhower.

 1898 m. lapkričio mėn. Simonas  Simoninis ištaria: ,,Svarbu sukurti raštą, kuris tiktų vidutiniam skaitytojui”  Nelengva užduotis. Vidutinių skaitytojų esti dauguma, o  meistras, tebūnie ir klastojimo, turi prarasti dalį  savęs, idant  sukurtų kūrinį, tinkantį  tik vidutinybėms.

 Ponios ir ponai, šiandien jūs leisitės į kelionę, kurioje ragausite canard a la presse (antienos vyniotinis), restorano šeimininkas šalia esančiam staliukui patieks vištienos suflė su trumais, ėrienos nugarinės bei pašteto su bretonišku padažu, skanaudami jūs nė neįtarsite, jog prie minėtojo staliuko sprendžiamas Pasaulio likimas, sukurpiant slaptuosius protokolus, tuo tarpu netoliese  per  kloaką tempiami lavonai į požeminius tunelius, o ana sėdintis Abatas nėra joks abatas. Ponai ir ponios, prieš jūsų akis bus sukurtas priešas.

 Istorija – geriausia mokytoja. Tyto Albos išleistos ,,Prahos kapinės”  anotacijoje, mes skaitome: ,,Tamsius istorijos užkulisius Simoninis stebi iš visai arti[...]. “  Palaikykime tai nuoroda, kaip ir visą Kapitono kelionę, į šiandieną. Mes visa stebime iš labai arti – tiek politines intrigas, revoliucijas,  kurios, matyt, tėra šių intrigų rezultatas, ar tikslas, tiek įvairias klastotes,  nepatikimas dienraščių antraštes, melagingus liudijimus, sukurptus įrodymus, sudėtingą slaptųjų tarnybų tinklą. Tiesa, veikiau esame stebimi mes, o ,,Bergždžiuose pamokomuosiuose patikslinimuose” romano pabaigoje esame įspėjami – jis tebegyvena, tebėra tarp mūsų.

 Priešo likimas jūsų rankose. Priešo idėja – amžinai rusenančios ugnies idėja. Senesnė už Bibliją, tebevystoma, įgyvendinama ir šiandien. Eco kūryba kupina  šios idėjos, gal čia ir slypi ,,paslėptas intelekto užtaisas” – romano forma pateikti paprastą, tačiau amžiną tiesą. Tik, ar tik ne paprasčiausios tiesos,  kaip teigia Albert Camus, yra labiausiai pasislėpusios?

Nedrįstu sakyti, jog tai kitoks kūrinys, ar kitoks Eco. Tai dar labiau Eco, bet, galbūt, ,,mažiau kūrinys”, galbūt dėl to susilaukęs nepagrįstų kaltinimų, jog nesuteikiantis tradicinio romano skaitymo malonumų. Taip, jis primena dokumentą, o pats puikiausias dokumentas yra dienoraštis. Autentiškas liudijimas, pirminis šaltinis, ,,mažiau kūrinys”. Šiame tekste persipina ne tik Kapitono Simoninio rašysena, taip pat ir  Abato Dala Pikolos bei Pasakotojo ranka. Visi jie skirtinga kaligrafija ir skirtingu žiūros kraštu pateikia skaitytojui to meto įvykių liudijimus.

 Simoninis – tiesa, kupina melo. Pagrindinis  įvykių liudininkas yra pats  Kapitonas Simonas Simoninis, Kapitono Simoninio vaikaitis.Jis – genialus falsifikuotojas, apgaulės meistras ir  kūrėjas bei puikus strategas, sugebantis numatyti ne vieną ėjimą į priekį. Jis dirba  su geriausiais  šio amato meistrais, semdamasis jų patirties, juos pranokdamas ir pergudraudamas. Taigi, asmuo, rašantis dienoraštį kurį skaitome, gudrus dokumentų klastotojas, todėl klausiame, ar galime drąsiai kliautis jo atpasakojamais įvykiais? Ar jo dienoraštis yra autentiškas, jeigu vėliau sužinome, patį Simoninį besinaudojantį daktaro Froido patarimais, kadangi į dienoraštį įsipina ir kita, Abato Dala Pikolos, ranka: susidvejinusi asmenybė,(lot. Schizophrenia) du asmenys, o gal slaptųjų tarnybų žaidimas su pačiu Kapitonu?

 Jėzus buvo keltų kilmės, kaip ir mes, prancūzai. Čia sutiksime popiežius bei arkivyskupus, masonus bei žydus, jėzuitus bei protestantus ; svečiuosimės įvairiuose restoranuose, rinksimės autentiškus patiekalus, dalyvausime diskusijose apie komunizmo aušrą, čia šmėstels Šarko klinika bei Froido gydymo taktika, būsime stebimi rusų Saugumo departamento, prasilenksime su Marseliu  Prustu, klausysime dialogų apie Dostojevskio idėjas, žinoma,  sveikinsimės su Hugo bei  Diuma.  Ne vienas šiurps nuo Juodųjų mišių bei šėtono garbinimo ritualų, pasibjaurės įšventinimo apeigomis. Pateksime į aplinką, kurioje ,, neapykanta amžina, sušildanti širdį”.

 Kūrinys ne vienalytis, anaiptol neprimenantis formalaus rašto, tačiau išlaikantis daugiausluoksniškumą.  Kai kuriems kils pagunda tikrinti faktus internete, dar daugiau, Eco vėl kuria skaitytoją: vidutinis skaitytojas įžvelgs prėską ir lėtai vystomą nevykusį romaną, isterikas, kalbant romano žodžiais, taps dar didesniu mistiku ar konspiracinių teorijų šalininku, kiti ras daugybę klausimų, gretindami romano įvykius ir šiandienos aktualijas, galbūt prisiminsime Assange’ą  (U.Eco Pamąstymai apie Wikileaks) ar Snowden’ą ir JAV šnipinėjimo paviešinimo skandalą. Eco kvies susimąstyti, geroms idėjoms nelemta būti masių privilegija, jos gimsta vienoje galvoje (Plg. 428 psl.)

 Kiekvienas mūsų kitiems dviem yra priešas.Visgi, jeigu grįžtume iki  prasidedant didiesiems įvykiams (pirmieji bandymai klastoti, Garibaldžio kovos ir kt.), turėtume pripažinti, jog pirmiausia pats Simonas Simoninis yra apgaulės meistrų auka. Regis, Jean-Paul Sartre yra rašęs, jog žmonėms labiausiai patinka pasiteisinti likimu, Apvaizda ar aplinkybėmis, tačiau, iš tikro, žmogus yra toks, kokį save sugeba sukurti. Bailiu ar didvyriu nėra gimstama. Nesileiskime nagrinėti Simono vaikystės aplinkos, tačiau turime pripažinti, jog jo asmenybė – tai senelio ateities projekcija. Jis nekenčia žydų, nes jų nekenčia senelis, jis apgaudinėja kitus, nes sunkiausią akimirką buvo apgautas kito. Nors tai ne taip paprasta ar paviršutiniška, drįstame konstatuoti: blogis yra užkrečiamas, o gėris kur kas trapesnis nei jo priešas. Idėjos amžinos, gimstančios ir perduodamos kitiems, tarnausiantiems toms idėjoms. Tai puikiai atskleidžia vienas paskutiniųjų Simoninio kelionės iššūkių:

-Račkovskis tam nepritaria, sako, žydų jam reikia gyvų, kad turėtų gerą priešą.

- Pasakos. Gerą priešą visada galima rasti. [..] Dirbdami dabartiniam šeimininkui, turime rengtis tarnauti būsimam ponui. Račkovskis ne amžinas. (424. Psl)

 Kas atvėrė ištisas savaites kankinusią tuštumą, jei ne suvokimas, kad nebesu pagrindinis veikėjas ? Taigi, ar Simoninio didvyriškumas ir nuotykiai nėra tik vaidyba, betikslis pasirodymas gyvenimo arenoje, neturintis prasmės? Jis nekenčia daugelio, kartais apsimeta šnipu, nes tai naudingiau nei šnipinėti iš tikrųjų, mažai jaudinasi išduodamas nekaltą ir nepavojingą idealistą, veikiau jis pagiriamas, kai jam iškeliamas ultimatumas: sutikti  kuriant blogį ir leistis į pavojus, arba nesutikti ir žūti devynesdiašimčia nuošimčių. Sutikdamas jis tampa didvyriu, nes neturi kito pasirinkimo. Čia girdimos liaupsės, kai stojama blogio pusėn idant apsaugotum save patį. Simoninis primena mums vieną egzistenciškai svarbią mintį: reikia veikti, daryti. Bailys save daro bailiu,o didvyris – didvyriu, ir niekaip kitaip. Bet dar galingesni ( ir pavojingesni!) tampa tie, kurie būdami bailiais, užsiimdami nežabota kūryba, priima didvyriškus sprendimus: Be kavos ir šokolado malonumų, labiausiai džiugino galimybė apsimesti kuo nors kitu: tai, kad žmonės nežinojo, kas iš tiesų esu kėlė pranašumo jausmą. Turėjau paslaptį. (81 psl.)

 Dvasia nugali kardą. Berods, taip šūktelėjo Bonapartas - respublikos priešas. O plunksa – ji nugali kardą? O gal tampa dvasios priešu, tiesiančiu kelią kardo galiai?

Mes regime (viename interviu Eco prasitarė manantis, kad visiem jau pabodo matyti vien teigiamus veikėjus) Simoną Simoninį bejausimį, šaltakraujį, puikiai apskaičiuojantį. (Galų gale, toji veikla buvo pelninga. [..] Gerai apskaičiavus žydus sunaikinti gali pavykti.  424 psl.)  Eco herojus renkasi, kuriuos naikinti pelningiau. Galiausiai nusprendžia: Dėl tikrumo verčiau nudėti visus. Dievas atsirinks saviškius. Kaip parašyta [jų] Protokoluose, tikslas pateisina priemones. (425 psl.) Tačiau, Simonas nėra vienpusiškas, jo Kūrėjo žodžiais tariant Ars longa, vita brevis. Jis mėgsta savo darbą, dievina Protokolus, tačiau jie reikšmingi tik tuomet, jei keičia pasaulį. Simonui melas – tai nesibaigianti kelionė.

Kalbama ne apie tai, kas buvo ar nutiko, bet kas visada buvo. Viena vertus, esame įvykių stebėtojai, kita vertus kaskart į juos įtraukiami per įvairias informacines sistemas, tapdami įkaitais, o ne stebėtojais. U.Eco mus moko tikrinti faktus, atsirinkti informaciją, vertinti argumentus, todėl, vertėtų prisiminti  jo kūryboje besikartojančią mintį, jog kiekvienas faktas tampa tikresnis, kuo daugiau jis kartojamas, neatsižvelgiant, ar jis nusirašinėjamas  nuo kitų kląstočių ar  apipinamas nebūtomis aplinkybėmis.  Ar priešas yra priešas, ar mes kovojame priešo pusėje su priešu. Tai  veda ne tik į prietaringumą,  tačiau ir priešo, atpirkimo ožio paieškas. Štai, savo esė Sukurtį priešą, Eco taip apibūdina priešo  reikšmę: ,,Turėti priešą svarbu ne vien tam, kad  apibrėžtume savo tapatybę, bet ir kad įgytume kliūtį, su kuria susirėmę, galėtume parodyti savo vertę.” Jei priešo nėra, sako Umberto Eco, reikia jį sukurti.

 Taigi, (paskutinis?) U.Eco kūrinys nepraranda savo aktualumo, toli gražu nenublanksta prieš buvusius  kūrinius,  jis dar daugiau įtraukia mus į savo (mūsų) pasaulį, verčia suabejoti įprasta, kasdieniška pasaulėžiūra, rašytojas nededa taško, veikiau palieka atvirą klausimą, kodėl blogis dar kartą nugali gėrį? Kodėl jis toks tvarus? Ar mes turime jėgų jam pasipriešinti, ar yra įmanomų būdų? Eco kūryba vertinga tuo, jog su paskutiniu puslapiu niekas nesibagia, tai daugtaškis, leidžiantis skaitytojui pajusti, jog kasdien išgyvena ,,Prahos kapinių” dramą, Simoninio kelionę:  vieną dieną kaip stebėtojas, kitą – įrankis, o dar kitą- pats būdamas klastotojas.