Toli toli, už didelės balos, gyvuoja ir populiarumo stoka nesiskundžia toks literatūros žanras, vesternu vadinamas. Veikia jame šaunūs kaubojai, gyvenimo užgrūdinti pionieriai, laisvi ir dažnai žiaurūs indėnai. Visi jie tarpusavyje kariauja, pakariavę taikosi, o kad ne taip nuobodu vyrams būtų muštis, epizode kitame šmėkšteli sijonas. Kaip taisyklė, sijonuotos veikėjos pasidalijusios į dvi grupes: gražuolės, kurias pastoviai reikia gelbėti, ir gražuolės, kurios pačios bet ką išgelbėtų. Kadangi veiksmui vykti reikalinga aplinka ir detalės, o apie Laukinių Vakarų paprastus žmogelius kronikose rašoma nebuvo, tam tikslui pasirenkamas koks nors realus istorinis įvykis, ir jame apgyvendinami visi tie minėti tipažai.

Perkeliame šią schemą į prieškrikščioniškąjį Pabaltijį, pakeičiame kaubojus rikiais, indėnus kryžiuočiai (moteriškių tipažai išlieka stebėtinai panašūs), ir ką gi gaunam? Ogi "Skomanto" seriją, literatūrinį sumanymą, kurį sukūrė ir išplėtojo išeivijos rašytojas Kazys Almenas - o ką, negi lietuvių vaikams nereikia herojinės literatūros?

Pirmosios knygos pagrindinis herojus, žemaitis Uvis, dešimties metų, be jokių ilgų įžangų jau 17-tame puslapyje patenka į nelaisvę kartu su savo vyresniuoju broliu. 27-tam puslapyje brolis pabėga, ir Uvis lieka tempti pagrindinio veikėjo naštos iki mažiausiai vienos knygos galo. Kartu su juo skaitytojas sudalyvauja Mežuotnės pilies apgultyje - realiam įvykyje, nukeliauja į Rygą, taip pat visai realų ir metraščiuose gan išsamiai aprašytą miestą, kur praleidžia nemažai laiko, išmoksta užsienio kalbą, įsigyja draugų ir priešų - trumpiau tariant, nuotykiauja. Kaip ir priklauso, knygos pabaigoje pabėga, kad augtų ir skaitytojų, kurie mėgsta tęsinius ir per juos keliaujančius personažus, džiaugsmui tęstų savo nuotykius "Vilkėje". Kadangi istorija nestovi vietoje, nori nenori atsiranda papildomų veikėjų, kurie pamažu perauga į pagrindinius, ir tokios grandinėlės principu sukuriamas siužetas naujai knygai.

Prisipažinsiu, perskaičiau "Skomanto" 'minkštus viršelius' greitai ir su malonumu, kuris būtų buvęs nepalyginamai didesnis, jei man būtų tiek pat metų, kaip ir Uviui. 'Vidutiniam mokykliniam amžiui' "Skomantas" yra kaip tik tai, ko norisi: herojus, su kuriuo lengva susitapatinti, greitas veiksmas, blogiečiai būtinai nubaudžiami ir yra tęsinys. Be to, pramoga gražiai dera su nauda - taip pateikiami istorijos faktai tikrai geriau 'įkrenta' į atmintį nei kai juos monotoniškai išdudena mokytojas. Išvada: nuoširdžiai pramoginė literatūra, kuri mėgstantiems skaityti vaikams patiks, o tėvams, norintiems nuvaryti savo atžalas nuo televizoriaus ir kompiuterio, irgi vertėtų "Skomantą" išbandyti. To labiau, kad ją ir patiems galima prigriebti atsipalaidavimui po darbo dienos.

Beje, netrukus šias knygeles galėsite laimėti DIDŽIAJAME KALĖDINIAME konkurse!

Istorija įdomiau