Skaityti pradėjau nuo nugarėlės - ten autorius pasisakė, kad jis į siužetą kreipia dėmesį ir nepritaria jo „nušovimui“. Mano „skaitalininkiškam“ skoniui - tai pliusas. Geras siužetas lietuviškose novelėse apskritai gana retas paukštis – kaip ir lietuviškame kine. Mes gi tokia vidinių gelmių tauta! Ką mums čia siužetai...

Perskaitęs pirmą rinkinio novelę "Meškeriotojai" likau apstulbęs. Tai čia būta... siužeto? Čia šitas autorius rašys lietuvišką fantasy ? Hmmm... Supaprastintas novelės perpasakojimas: žvejoja kažkokie du žmonės: senis ir jaunesnis, jų visi nemėgsta. Pasirodo, senis buvo bobišius ir smurtautojas, jo žmona pasikorė, sūnus augo nemylimas, galiausiai abu įsižiūrėjo tą pačią moteriškę, senis jai ėmė tempti viską, sūnus ėjo aiškintis, bet ir jam patiko moteriškė, tėvas sūnų aptiko, susimušė, sūnus - komoje, tėvas užmiršo bobas ėmė slaugyti sūnų ir dabar abu žvejoja. Tai bent siužetas! Vienintelis šioje novelėje man patikęs dalykas buvo graži ir vaizdinga kalba – negalėtum pasakyti, kad ji kažkokia labai originali, bet tiesiog – gražu. Na, kaip, pvz., R. Granausko ar J. Apučio.

Nesmagu, kai jau pirmas kūrinėlis sukelia skeptiškumą. Tačiau įvyko mažas stebuklas - kitos novelės susiskaitė nepalyginamai geriau ir jose tikrai buvo visko - ir žadėto siužeto, ir truputis magiškojo realizmo (tokie mažyčiai mažyčiai trupinėliai), niekur nedingo ir vaizdingumas, stilius, nuotaika. Ypač patiko tai, kad autorius beveik tobulai įsijaučia į pasakojantį personažą - o jų nemaža įvairovė: ir paaugliai, ir seniai, ir girtuokliai, ir keistuoliai.

Novelėse - mažosios tragedijos. Tačiau labai tikroviškos tragedijos - jas paprastai skaitome (jeigu skaitome) penktuosiuose puslapiuose: sudegė, užsimušė, pasikorė, išprotėjo, o gal tiesiog - mirė. Aišku, kažkas bus su tuo susijęs - tyčia ar netyčia, kažkas išgyvens, kažkas - stebėsis, kažkas pirmą kartą susidurs su mirtimi ir supras savo baimių absurdus. Viskas įvilkta į menišką rūbą, niuansuota, net kažkiek estetizuota. Knygos niekaip nepavadinsi šviesia - vietomis ji priverčia gerokai krūptelėti; bet nepavadinsi ir sentimentalia, didaktiška ar moralizuojančia (o nukrypti į tai buvo galima kiekviename lape). Tiesa, tie, kurie nemėgsta lietuviškos kaimo - mažo miesto literatūros, jo nešviesių problemų - turbūt net neimkite į rankas. Ji būtent yra apie provincijos gyvenimą - dažnai seniokišką, dar dažniau - pusgirtį, su plebėjiškomis šventėmis miestelio stadionuose, uždarytų kultūrnamių dvasia, iširusiomis šeimomis ir vaikais - palaidūnais. Nieko panašaus į Lietuvos kaimą, dovanojusį mums Signatarus ar formavusį ir išmaitinusį net kelias miesto inteligentijos kartas. Skaitydamas niekada nesuabejoji - viskas autentiška ir kažkaip labai lietuviškai beviltiškai egzistenciška.

Turbūt labiausiai man patikusi novelė - "Mano draugas Sigitas", joje žavėjo viskas: ir įsijautimas į veikėją, ir menamas kalbos autentiškumas, siužeto sukūrimas „iš nieko“, nujaučiama, bet vis tiek sukrečianti pabaiga. Patiko ir „Lapė", "Broliai juodvarniai", "Gegužės sūkuriai". Tik štai titulinė - "Lietaus dievas" neužkabino. Na, juk negali patikti viskas, arne?

Tad ar rekomenduoti A. Šlepikui rašyti lietuvišką fantasy, che che (įžūliai elgiuosi, bet kas uždraus)? Na, perskaityti turbūt būtų įdomu, išlaikius "Lietaus dievo" dvasią niūrumas būtų panašus kaip "Juodosios gvardijos", vaizdingumo irgi nepritrūktų, dialogais galėčiau pradėti mėgautis net juos nujausdamas. Bet vis dėlto dėl siužetų gal ir suabejočiau - nors kuo ne siužetas, kaip girtas samdinys ginasi nuo kadaise išžudytų elfų vaikų sielų? Na, jei parašys – perskaitysiu.

Dievo užmiršto krašto novelės