Apie knygą: Kęstutis Kasparavičius – TRUMPOS ISTORIJOS
Leidykla: Nieko rimto (2006)
ISBN: 995568304X
Puslapių skaičius: 80

Viskas prasidėjo nuo to, kad mano keturmetė staiga atnešė į virtuvę „žalią“ kiaušinį. Nustebusi mama paklausė: „o kur tu jį buvai padėjus?“ „Garaže“, – atsakė mažoji, mat mes kartu tik ką buvome iš kaladėlių pastatę didelį namą su „garažu“. Mama ėmė aiškinti, kaip baisu yra dūžtantis kiaušinis, o aš norėjau juoktis – nes žinojau, kodėl mažajai kilo idėja į „garažą“ nunešti kiaušinį. Mat K. Kasparavičiaus knygelėje, kurią vis paskaitome prieš miegą, yra istorija apie raudoną automobilį, vedantį vaikus iš kiaušinių.

Kęstutis Kasparavičius ilgą laiką buvo labiau žinomas kaip dailininkas, tačiau prieš keletą metų jis pradėjo rašyti, rašyti būtent vaikams, ir, reikia pripažinti, jam puikiai sekasi. Štai šiais metais jo knyga „Dingęs paveikslas“ yra pasiūlytas Anderseno literatūros premijai, kuri vaikų literatūros sferoje lyginama su Nobelio premija moksle. Tad dabar šis autorius ir rašo, ir pats savo knygas iliustruoja ir, beje, labai dažnai iliustracijose save nusipiešia.

„Trumpos istorijos“ – trumpų, bet tikrai labai keistų istorijų knygelė. Mano bene mėgstamiausia frazė iš šios knygelės yra apie skraidančią katę, kurią pamatę žmonės sako: „Skraidantis katė! Didelio čia daikto...“ Tad iš tiesų, žvelgiant į dažną pasakojimą iš „Trumpų istorijų“ taip ir norisi pasakyti: didelio čia daikto, kas čia ypatingo? Lyg ir nieko – kalba graži, bet niekuo neypatinga, siužetai – kasdieniški, tačiau...  Jau ne vienas autorius pastebėjo, kad vaikams patinka absurdas, siurrealizmas, visokios neįtikėtinos fantazijos, ypač jeigu jos glaudžiai siejasi su kasdienybe, išversdamos pastarąją tarsi kojinę į išvirkščią pusę. Štai čia Kęstutis Kasparavičius ir siautėja – varto tą kasdienišką realybę taip, kad net suaugusiam ima smagiai svaigti galva. Daro tai labai paprastai, bet elegantiškai ir žaviai: pvz., supykęs prožektorius ima skleisti tamsą; pelikanas sumano išsivirti žuvienę iš viso ežero; vazonėliai rūpinasi vienas kitu; televizorius užsigeidžia žiūrėti į žiūrovą ir t.t.

Suaugusiam, be abejo, Kęstučio Kasparavičiaus istorijose įdomu kas kita – ir suaugusiam čia taip pat yra ką veikti. Pvz., istorija „Maištas“ tai aiški parodija į visokiausias revoliucijas, mitingus; paieškojus įvairių aliuzijų netgi žiaurokai nuskamba istorija „Malkos“ apie teisingo ir aštraus karaliaus Kirvio valdomą malkų koloniją; norom nenorom su garsiuoju anekdotu apie olimpinius žiedus susisieja istorija „Riestainiai“, na, o gyvenime pabrėžtinai ignoruojantiems fantaziją (kaip dainuoja A. Kaušpėdas – „Mes rimti!) labai rekomenduoju perskaityti istoriją apie Marsiečius. Beveik kiekvienoje istorijoje galima rasti ką nors sau – ir nusistebėti, ir šyptelėti.

„Geriau vaikščiosiu žeme, – nutarė sau Katė, – ir uodegą laikysiu ne tiesiai, bet užriestą į viršų“. Ir pasijuto labai išdidi“ („Skraidantis katė“).

– Bet aš neturiu antenos! – bandžiau teisintis.
– Kažin, kaip tu atrodytum su antena ant galvos?! – šaipėsi Televizorius.
– Be to, aš neįjungtas į elektros rozetę ir bet kada galiu išeiti, – supykau, – ir tada tu iš viso neturėsi į ką žiūrėti." („Televizorius“)

Be abejo, kiekviena istorija yra iliustruota įdomiu piešiniu, nė kiek nenusileidžiančiu, o gal kartais ir pranokstančiu, tekstą. Tad – jaunas jūs ar senas, šią knygelę drąsiai galite ir perskaityti, ir dovanoti, netgi vien tik pavartyti – taip pat labai smagu.