...snaudžia tamsūs miškai...

Apie knygą: Gediminas Isokas – Lietuvos girių ir medžioklės istorija
Leidykla: Mintis (2006)
ISBN: 5417009040
Puslapių skaičius: 495

Ko gero gražiausiai Gediminas Isokas aprašė Lietuvos medžių amžių, senatvę ir mirtį – štai liepa „...sulaukusi pusę tūkstančio ar net šešių šimtų metų, prakiurdavo, grybus įsileisdavo, kurie ją merdinčią, alino, kol koks viesulas paliegėlę nuversdavo ar pati sukniubdavo.“

Iš beržų retas kuris „...pusantro šimto metų sulaukęs, griūdavo ir subyrėdavo į gabalus.“ Minkštakamienės drebulės ištverdavo dar trumpiau – tik kai kurios „...sulaukdavo šimto metų, o kriaužotais stiebais, kuriuose peri geniai, meletos ir kiti sparnuočiai, dar kurį laiką ir jau mirusios stūkso.“

Panašiai ir skroblai, medienos kietumu konkuravę net su ąžuolais, jie „...vos pusantro šimto metų jau apmiršta, o kiti žiemomis apšąla ir vėl atželia.“

Klevai „ištempdavo“ kiek ilgiau, tik „...prašlamėję porą šimtų metų, gaišatį jusdavo.“ Tiek pat paupiuose ar dumblėtose lygumose išgyvendavo ir „...juodalksniai, vadinti velnio medžiais...“.

Guobos, uosiai, galėdavo sulaukti ir trijų šimtmečių. Eglės sulaukdavo 400-500 metų amžiaus, o pušys, Isoko vadinamos „lietuviškomis palmėmis“ – iki šešių šimtmečių.

Ąžuolas, žinia, galėdavo keroti ir iki pusantro tūkstantmečio, tačiau buvo pergyvenančių ir jį, pvz., kadagiai, kartais nugyvendavę ir poros tūkstančių metų „amželį“.

Bet kas gi iš medžių Lietuvoje pats ilgaamžiškiausias?

Ogi vieninteliai spygliuočiai „...neturintys sakotakių ir sakų, kurių spygliai, vaisiai arkliams, karvėms mirtinai nuodingi, pamėgę kalkėtas dirvas, dešimties-dvidešimties metrų medžiais gyvendavo nuo tūkstančio iki keturių tūkstančių metų.“ Tai – kukmedžiai, dar XIX a. sutinkami Prienų, Raseinių ir Švėkšnos apylinkių miškuose, tačiau, matyt dėl to nuodingumo, mūsų dienų jau nesulaukę.

Tai – tik menkutis solidaus, beveik 500 puslapių storio „Lietuvos girių ir medžioklės istorijos“ tomo epizodas, bet, tikiuosi, įvertinsit autoriaus gebėjimą įdomiai ir vaizdingai aprašinėti Lietuvos miško pasaulį.

Knygą knieti pavadinti enciklopedija-albumu tiek dėl ir informacijos kiekio (diiidžiulis), tiek dėl iliustracijų (326 iliustracijos), spaudos kokybės. Galų gale, ji paprasčiausiai fiziškai sunki – kaip ir dera rimtai enciklopedinio pobūdžio knygai.

Kita vertus – miškas aprašinėjamas gyvai, vaizdingai, išvengiant sauso akademinio tono, būdingo kiekvienai „padoriai“ enciklopedijai.

Bet kokiu atveju knyga puiki dovana visiems „žaliesiems“ – ir ne tik gamtininkams, bet ir istorikams, ekonomistams (patys vargu ar įpirks – vis dėlto kainuoja daugiau nei 100 Lt.).

Ją tebeturėtumėt nesunkiai surasti daugelyje knygynų – nors „Lietuvos girių ir medžioklės istorija“ ten pasirodė dar 2006-aisiais, tačiau dėl savo pobūdžio – kainos ir, hm, monumentalumo, žaibiškai išpirkta nebuvo.

Medžiaga šiai knygai, kaip Įžangoje užsimena pats autorius, rinkta net trisdešimt metų. Ir tai matyti – „Lietuvos girių ir medžioklės istorija“ lengvai pribloškia savo apimtimi – vien turiniui čia paskirti 9 puslapiai smulkiaraidžio teksto, o „Svarbesnės literatūros ir šaltinių“ (tik „svarbesnės“!) sąraše – surašyti net 795 šaltiniai.

Pirmoje stambioje dalyje „Miškai ir gyvūnija prieš milijonus metų“, G. Isokas aprašo laikus, kai „...Lietuvoje drimblino dinozaurai, skraidė ropliai, augo palmės, sekvojos, kalaminai, lepidodendronai, graužė krūmokšnius gauruotieji raganosiai bei mamutai.“

Yra čia ir apie akmens bei geležies amžiaus gyventojus Lietuvoje – pirmuosius žmones, deja, veikiausiai jau neužtikusius (nors yra manančių ir kitaip) nei mamutų, nei gauruotųjų raganosių (na, arba bent jau pribaigę paskutiniuosius).

Pilna įvairiausių įdomybių – pvz., kad akmeniniais kirviais „...26 cm drūtumo eglę reikėję kapoti apie 10 valandų, todėl vėliau žmonės pasigamino geležinius įrankius.“

Antra didelė dalis – jau „LDK laikai“ (XIII-XVIII a.) – ne tik apie Lietuvos miškus ir žvėris, bet ir apie jų medžioklės būdus, gaminius (pelenus, potašą, dervą, degutą ir t.t.).

Pavyzdžiui, potašas – tai balti grūdėti milteliai, gaminti iš medžių pelenų, tyžtantys drėgname ore ir naudoti stiklo, skysto muilo, dažų pramonės ir fotografijos gamyboje. Potašą gamindavo net keliais būdais (iš lapuočių pelenų) – švedišku, rusišku, lietuvišku ir amerikietišku.

Išsamiai aprašyti ir medžio meistrai – dailidės, tiltininkai, račiai, kubiliai ir kt. Daug žinių apie žvejybą, drevinę bitininkystę, girių ir medžioklės įstatymus.

Likusios stambios dalys – XIX a., XX amžius irgi daugmaž panašios struktūros – aprašomas ne tik miškas, bet ir jo gaminiai, medžioklė, žvėrys.

Pasikartosiu – ši knyga – tikras informacijos apie mišką tvanas.

Tiesa, tasai „tvanas“ galbūt galėtų būti geriau sutvarkytas, sistematizuotas (pvz., vargu ar būtina kiekvienam laikotarpyje vis aprašinėti pelenus ir potašą). Galbūt nereikėjo ir tokių visaapimančių mastų – kai kur autorius nuo girių istorijos nuklysta jau į... tiesiog istoriją (pvz. skyrelis apie „Tautų kraustymąsi“).

Bet, gebantiems ir nebijantiems plaukioti po informacijos jūrą – tai tikras lobis.

Kartą atsivertus, knygą tikrai bus sunku vėl užversti – akys kliūva tai už vienos, tai už kitos įdomybės. Man, pvz., ypač įdomu buvo sužinoti kaip kito Lietuvos miškingumas.

Teigiama, jog karaliaus Mindaugo laikais (XIII a.) miškai ošė 54 proc. Lietuvos teritorijos. Vėliau padėtis, žinoma, prastėjo – „Suvalkija, XIV a. buvusi miškingas kraštas, taip kolonizuojama, kad joje XVII-XIX a. žaliuoja tik maži miškų ploteliai. Išlieka tik Kazlų Rūdos ir kiti miškai. Visos Lietuvos miškingumas XVI-XVII a. jau tik 44 procentai. Baigus kirsti ąžuolus, virsta eglės, pušys.“

XX a. pr. (1914 m.), dvarininkų ir carinės administracijos nustekentoje Lietuvoje miškai užėmė jau vos 19, 5 proc.

Nereikia manyti, kad „smetonmečiu“ miškai atsigavo. Pušys buvo sakinamos (į kamienus įrėždavo gilius rėžius ir surinkdavo sakus), pvz., 1938 m. šitaip buvo surinkta 230 tonų sakų, iš kurių gaminta kanifolija ir terpentinas, o pušis telikdavo nupjauti.

Be to, 1927 m., kad žmonės daugiau ilsėtųsi vietoje, o ne vyktų į užsienius atostogauti, sumanyta išnuomoti miškus vasarnamių statybai (0,25 ha sklypais).

Norėję miškuose riešutauti ar grybauti tais laikais turėdavo pirkti specialius bilietus (1937 m. tokių bilietų įsigyta už 6880 Lt). Negana to, tais pat metais išduoti ir 1505 leidimai virvelėms prie medžiu – hamakams rišti, iš jų surinkta 5054 Lt.

Taigi, valdžia spaudė iš miško pinigą kaip tik galėjo.

II-ojo pasaulinio karo metu miškas dar labiau sunyko – 1945 m. jis teužėmė 16, 5 proc. Lietuvos teritorijos (kur slėpėsi partizanai?).

Pamažu atsigauti Lietuvos „žalieji plaučiai“ pradėjo tik sovietmečiu – 1983-iaisiais mūsų krašte jau buvo 27, 9 proc. miškų. Na, o 2005 m. miškai Lietuvoje jau užėmė 32 proc. teritorijos.