Sorbai ir jų pasakos

Apie knygą: Pavolas Nedas (surinko) – BALANŲ PILIS: SORBŲ PASAKOS
Leidykla: Vaga (1971)

Viename Kauno antikvariatų atsitiktinai aptikau ir nusipirkau sorbų pasakas; tiesiog norėjau įsigyti dar vieną pasakų knygą į savo kolekciją. Pirmas klausimas, kurį teko spręsti atsivertus knygą, buvo suieškoti miestą, kuriame išleista ši knyga originalo kalba. Antraštė sorbų kalba skelbė, kad knyga išleista Budyšin`e. Pasirodė, kad tai Rytų Vokietijos Saksonijos žemėje esantis Bautzen`o (Bauceno) miestas. Šiame nedideliame Vokietijos mastais mieste yra sorbų kultūros centras, 5-10 proc. miesto gyventojų priklauso šiai Vakarų slavų grupei. Iš viso daugiausia Brandenburgo bei Saksonijos regionuose gyvena maždaug 60 000 (senesnėje literatūroje pateikiamas 100 000 skaičius) sorbų, tiesa, sorbų kalbą ir kultūrą išlaikė nedidelė jų dalis.

Taigi, prasidėjo pirmoji mano pažintis su sorbų kultūra. Ir reikia pasakyti, kad ji buvo labai įdomi ir naudinga. Galima teigti, jog šiose pasakose pavyko rasti įdomių motyvų, neįprastų detalių ir kitokių keistų meninės raiškos priemonių, kurių kitų tautų pasakose aptikti nepavyksta, arba pavyksta labai retai.

Pasakos apie žvėris visose tautose dažniausiai panašios, ir sorbų pasakose žinomų motyvų gausu, tačiau rasta ir kai kurių neįprastų detalių. Štai pasakoje apie paukščių karaliaus rinkimą „Garnys, karaliukas ir pelėda“ paukščių lyderiu, kuris gėdingai pralaimėjo karaliukui ir dėl to gavo galą, buvo ne erelis, kaip kitų tautų pasakose, o garnys.

Sorbų tauta, skirtingai, negu daugelis kitų, neturėjo savo aristokratijos. Sorbai buvo nuolatos spaudžiami ir netgi persekiojami vokiečių, ilgą laiką gyveno izoliuotai nuo kitų slavų tautų, juos stipriai paveikė germanizacija. Turbūt dėl to jų pasakose veikėjų vardai būna ne tik slaviški: Janas, Michalas, Jurijus, bet ir germaniški: Peteris, Hansas ir pan.

Labai įdomu, kad sorbų pasakose, skirtingai nuo kitų Europos tautų, krikšto motina yra neigiamas personažas, ji iš pradžių žadanti pienu plauti podukrai kojas („Skambanti liepa“) arba veidelį plauti pieneliu ir kojas alumi („Kosmodėjus“), bet taip pamalonina podukrą tik kartą, o po to ją ima skriausti kaip visoms pasakų pamotėms ir pridera.

Tiesa, kai kurie motyvai nelabai pradžiugino, pvz., šiandien vargu, ar kokia save gerbianti mergina norėtų tekėti už tokio jaunikio, kaip karalaitis, kuris Pelenei spyrė batu už tai, kad ji nevikriai jam padėjo nusiauti batus, tiesa, po to tas spardytojas susigėdo dėl savo grubumo („Pelenė“). Savaime aišku, kad pasakos negalima vien tik pagal šiandienos moralę, bet ši pasaka man patiko mažiau, nei kitos.

Kai kurie siužetai sukėlė juoką: pvz., kaip karalius bučiavo asilo pasturgalį („Kunigaikščio duktė ir piemuo“) arba kaip Mėnulis pyko ant žmonių: „Jis buvo toks piktas, kad, nusiavęs batus, trenkė juos į sieną. Skundėsi, kad žmonės jam neduoda ramybės. Vieniems jis šviečia per daug, kitiems per mažai, niekaip negalįs įtikti“ („Ponas Hibšikas“).

Kai kurios detalės buvo itin įdomios. Pvz., kad miškinis bei ragana turi vardus. Pirmasis personažas vadinosi Kosmodėjus („Kosmodėjus“), o antroji – senoji Vera („Jankas ir Hanka“). Neįprasta, kad pasakoje nykštukai buvo slibinų tarnai, jų pievoje degę anglis („Stiprus bernas“). Vienos pasakos idėja buvo labai netikėta: vaikis įsimylėjo ir vedė Egipto princesę („Žydroji juosta“). Taigi, sorbų liaudies fantazijos mastai išties nemaži.

Patiko tai, kad pasakose nėra daug smurto ir prievartos, kad neigiamiems herojams kaltė neretai atleidžiama. Štai pavyzdžiai: jaunėlis karaliaus sūnus atleido kaltę broliams, nors jie paliko jį tamsiame požemyje, o sau pasiėmė karalaites („Trys žiedai“), broliams nekeršija ir kitas jaunėlis tapęs karalaičiu, nes „iš to džiaugsmo visi skriaudas pamiršo“ („Gyvybės vanduo“). Vaikas atleido motinai, kuri buvo susidėjusi su milžinu ir siekė jį nugalabyti („Žydroji juosta“), apsišaukusį jaunikį burtininką, kuris nušovė zuikiu pasivertusį jaunikaitį, ne nužudė, o uždarė požemyje („Trys norai“), lygiai taip pat svetimas jaunikis, ketinęs vesti karalaitę, turėjo išsidanginti taikiai („Prarasta karalaitė“), nemandagiai su miškiniu pasielgusi pamotės duktė nežuvo, o sėdėjo po krūmu ir graudžiai verkė („Kosmodėjus“). Galima teigti, kad kitų tautų pasakose taip būna retai. Asmeniškai man pasirodė žiauriausiomis osetinų ir gruzinų pasakos.

Vienintelis dalykas, kuris knygoje man pasirodė ne koks, tai Vaclavo Karelo iliustracijos, kurios, mano nuomone, buvo kiek negrabios.

Taigi, sorbų pasakos labai neįprastos ir tikrai šaunios, manau, kad jas paskaityti būtų pravartu tiek suaugusiems, tiek vaikams.

Sorbų liaudies fantazija ir humanizmas