Šitaip šeši minėto erdvėlaivio įgulos nariai – Daktaras, Kibernetikas, Chemikas, Inžinierius, Fizikas, Koordinatorius (ak taip, dar – automatai ir pusautomačiai) tampa pirmaisiais, įvykdžiusiais požeminį nusileidimą į naują pasaulį – mat erdvėlaivis „...daugiau nei keturiasdešimt metrų susmigo į kalvą.“

Tiesą sakant, gana įprastas ir banalus nutikimas, apie tokius (įvertinkim ironiją?), anot autoriaus, net fantastinėse knygutėse nerašoma:

– Būdamas apsiseilėjęs berniūkštis aš tikriausiai perskaičiau daugiau knygų apie kosmonautiką, nei sveria mūsų negyvėlis, bet ten nebuvo nė vieno pasakojimo, nė vienos istorijos, netgi anekdoto apie ką nors panašaus, kad nutiko mums. Kodėl – nesuprantu!

– Todėl, kad toks nutikimas nuobodus,– kandžiai burbtelėjo Kibernetikas.

Laivas, beje, su atominiu varikliu, tiems laikams (knyga parašyta 1958-aisiais) tai, matyt, savaime suprantama. Astronautai nepernelyg jaudinasi ir dėl to, kad subyrėjo reaktoriaus aušinimo sistema, o erdvėlaivį pamažu užlieja radioaktyvus vanduo. Na, tuomet dar nebuvo Černobylio (o žinios apie prieš metus įvykusią atominę Kyštymo tragediją – kai 1957-aisiais į orą išlėkė sovietų saugykla su 80 tonų radioaktyvių atliekų – dar nebuvo prasisunkusios pro geležinę uždangą), tad ir požiūris į radioaktyviuosius teršalus buvo kur kas, hm, lengvabūdiškesnis.

Taip, tai sena knyga. Tų laikų, kai frazės:

„– Taip, - atsakė Inžinierius juodai tamsai priešais save. Jis palietė ištiesta ranka Koordinatoriaus koją ir nepatraukė pirštų. Vyrukas jautė tokio prisilietimo poreikį.“

...dar reiškė visai ne tai, apie ką tikriausiai pagalvojote..

Ir, jei jau prakalbome apie senumą ir kitoniškumą, sunku nutylėti, jog atsivertęs S. Lemo „Edeną“ grįžti į senos geros „Zenitinės“ („Zenitas“ – sovietmečiu Lietuvoje leista fantastinių knygų serija) fantastikos laikus, kai, pavyzdžiui, kompiuteriai dar tebevadinti jau minėtais „automatais“ ir „pusautomačiais“.

Žodžiu, tai klasika, gal net superklasika, jei atsižvelgsime į kūrinio leidimo metus ir ypač – jo autorių. Ja „Eridanas“, panašu, atidavė savo pagarbos duoklę žymiajam (ir, ko gero, žymiausiam, nes Andrzej Sapkowski pasauliniu mastu vis dar laukia savo valandos) lenkų mokslinės fantastikos patriarchui Stanislawui Lemui. Tiesa, būtų buvę pasiutusiai smagu knygoje rasti kad ir trumpą straipsnį apie autorių, tačiau, berods, šis romanas pasirodė kiek anksčiau, nei, giliam fantastikos mėgėjų liūdesiui, prie Lemo pavardės teko pradėti naudoti žodelį „amžinatilsį“...

Ir jei Lemo pavardė jums nieko nereiškia (arba tik kažką miglotai girdėjote), neskubėkite vertinti šios knygos pagal aukščiau aprašytą siužeto įžangą. Tai toli gražu ne nuotykinė (kaip, pvz., puikūs to paties laikmečio F. Karsako darbai) ar, tiksliau, ne tik nuotykinė fantastika. Tai – Lemo fantastika, sunkiasvorė, kartais gal gremėzdiška, niūroka, bet nepaprastai įdomi ir, žinoma, švelniai tariant, kur kas gilesnė, pretenduojanti į filosofinės-socialinės-nuotykinės fantastikos apibūdinimą.

Astronautai Edene susiduria su civilizacija – ar bent jau civilizaciją primenančiu dariniu, nes Koordinatorius, ekspedicijos vadovas nusileidimo metu spėjo pastebėti „...kažką, kas priminė... miestą.“

Besidairydami po planetą žmonės netrunka įsitikinti, jog atsidūrė visiškai jiems nesuprantamoje vietoje ir aplinkoje – keisti „fabrikai“, nesuprantami „procesai“ daugelį jų varo į neviltį:

„– Čia pamišėlio kūrinys, - vyras bedė ranka nematomos gamyklos pusėn. – Tiksliau, pamišėlių. Psichinių ligonių civilizacija – štai kas yra tas prakeiktas Edenas!“

Tačiau aplink verdančios keistenybės tik dalis problemų – ateiviams juk reikia sutaisyti katastrofos gerokai aplamdytą laivą, atgaivinti mašinas, vien intelekto galia išsikapstyti iš padėties, kuri net Koordinatoriui kartais atrodė kone beviltiška:

– Jeigu oro sudėtis būtų kitokia, jeigu jame nebūtų deguonies, aš būčiau jus nužudęs.

– Ką? – Kibernetikas vos neišmetė buteliuko.

– Suprantama, nusižudyčiau ir pats. Mes neturėtume nė vienos galimybės iš milijardo. O dabar turime.

Matyt, ne veltui vienas iš rusų kritikų šią knygą rekomendavo psichiatrams, kaip pagalbinę priemonę, kad šie duotų ją paskaityti pacientams, nebeturintiems jėgų susidoroti su gyvenimo sunkumais. Juk astronautai gi, savo sumanumo dėka, galų gale palieka keistąją „negyvenamą salą“.

Tačiau nuotykiai ir kova dėl išlikimo tik vienas, ganėtinai paviršutinis šios knygos sluoksnis. Kitas gi, man labiau asocijuojasi su broliais Strugackiais ir jų nemirtinguoju „Sunku būti dievu“. Pastarajame toli į priekį pažengusios Žemės atstovai, vadinamieji „progresoriai“, infiltruoti į humanoidines kitų planetų civilizacijas, įvairiais būdais bando jas „humanizuoti“, sušvelninti žiaurumus, paspartinti vystymąsi ta linkme, kuri „teisinga“ žemiečių požiūriu.

Taigi, kai nesuprantama planetos „marmalynė“, neaiškūs procesai ima pamažėle aiškėti (arba – „aiškėti“, mat Lemas, kaip visada, itin atsargiai vertina net pačią žmonių galimybę suprasti svetimuosius) žmonėms pasirodo, jog jie susidūrė su kažkokia klaikia, pamišėliška dvikūnių (gyventojai sudaryti iš dviejų kūnų) visuomene, persunkta keista anonimine tironija. Kurioje įprasta bausmės ir manipuliavimo forma tapo savotiška informacinė „prokrustika“ (Prokrustas – senovės graikų mituose buvo milžinas plėšikas, savo aukas vertęs gultis į lovą ir tiems, kurių kojos lovoje buvo per ilgos – jas nukirsdavęs, kurių gi per trumpos – ištempdavęs): kai protingos būtybės skatinamos ar baudžiamos, kai jomis manipuliuojama, paprasčiausiai „dozuojant“ informaciją, ją suteikiant ar atimant. Visuomene, kuri, panašu, įvarė pati save į kampą, kadaise pradėjusi grandiozinę biologinę rekonstrukciją, Planą, iš kurio teliko apleistos, bet tebefunkcionuojančios „gamyklos“, „gaminančios“ išsigimėlius, o pati visuomenė susiskaldė į anonimų valdomas, viena kitos neapkenčiančias autonomines grupes, galinčias egzistuoti tiek, kiek, anot autoriaus du žmonės, kurių „...vienas turi degtukų, kitas – dėžutę. Juodu gali vienas kito neapkęsti, bet ugnį įžiebs tik drauge.“

Tačiau, skirtingai nuo Strugackių, beje, irgi tik sąlyginai „optimistų“, Lemas atmeta net pačią galimybę įsikišti žmonėms, stoti „teisiųjų“ ir “engiamųjų“ pusėn (prisiminus knygos leidimo metus tai buvo ypač įžūlu):

„– Gerai. Įsivaizduok, jog prieš šimtus metų, religinių karų metu, į Žemę atvyko aukštą išsivystymo lygį pasiekusi rasė ir nori įsikišti į konfliktą palaikydama silpnųjų pusę. Remdamiesi savo galia atvykėliai uždraudžia deginti eretikus, persekioti kitatikius ir taip toliau. Ar, tavo manymu, jie sugebėtų paskleisti Žemėje savąjį racionalizmą? Juk beveik visa žmonija tuomet buvo tikinti, jiems būtų tekę sunaikinti visus iki vieno ir likti vieniems su savosiomis racionalistinėmis idėjomis.“

Knygos pabaiga, o ir šiaip visas kūrinys savo nuotaika, man kiek priminė kur kas vėlesnį (tačiau ir daug niūresnį) britų fantasto Džono Branerio „Visišką užtemimą“. Astronautai šiaip ne taip išsikapsto, sukrėsti ir su sumaištim... sielose(?). Matyt, slapčia vildamiesi, jog tai tik pasaulis-slogutis, o Visata didelė, yra ir kitokių...

Kurį laiką vyrai tylėjo. Edenas tolo.

– Kokia tyra, - pakartojo Inžinierius. – Bet... žinai... Jei tikėsime tikimybių teorija, būna dar nuostabesnių.

Stasnislawo Lemo superklasika