Autorius: Tomas Staniulis
Data: 2008-05-06
Žinoma, pati neįtikėtiniausia iš „Neįtikėtinų istorijų“ yra ta, kad apsiseilėjusių nepilnamečių stabukas išleido jau antrąjį „šedevrą“! Ei, kur jūsų rankos?! Imkim dabar visi ir paplokim tuštybės, savimylos ir pasipūtimo demonams. Mat jie ir vėl veikia per Stanislovą Savickį, tokį susilaižiusį hermafroditišką tipažą, tam tikruose sluoksniuose garsėjantį Stano pseudonimu. Nacionalinio šūdpopsio genijus, švinktelėjusios grupės „Delfinai“ lyderis ir nuolatinis „Panelės“ žurnalo herojus savo „Neįtikėtinomis istorijomis“ meta pirštinę kritikui. Pastarasis, be jokios abejonės, ją pakelia. O po to suvalgo priešpiečiams su acto ir garstyčių padažu, užkąsdamas prancūzišku batonu ir užgerdamas sausu raudonvyniu. Jei Stano nejaučia gėdos atiminėdamas iš mažamečių jų sunkiai iš tėvų iškaulytų kišenpinigių, sakykite, ko turėtų gėdytis kritikas?