Be galo malonu į rankas paimti storą, solidžią knygą. Tarsi sėstum prie apetitą žadinančiais kvapais viliojančio kepsnio, kad užmirštum visus fastfoodinius "euroromanus" ar snickerinius Dan Brown trileriūkščius. Galimybę skaityti neskubant - po skyrių kas keletą vakarų, žavėtis solidžiu, klasikiniu pasakojimo stiliumi, apmąstyti kas antrą pastraipą ir turtėti žiniomis bei mintimis su kiekvienu puslapiu. Būtent tai ir suteikia vieno garsiausių XX a. pirmosios pusės rašytojų - Stefano Zweigo - memuarai.

Memuarai - žanras su savo taisyklėmis ir jie dažnai nelaikomi pilnaverte literatūra (na, kas laikytų Hilary Clinton ar Monikos Lewinsky memuarus literatūra?), tačiau šis atvejis - kitoks. S. Zweigas buvo rimtas rašytojas - labai žymus biografijų autorius, gausiai rašė ir kitus žanrus (man pirmą kartą teko su juo susidurti "Pasaulinės literatūros bibliotekos" tome, kur buvo jo vienas iš žymiausių apsakymų "Nepažįstamosios laiškas"). Šie memuarai ne tik informatyvūs, bet ir literatūriški. Dar vienas dažnas memuarų bruožas - tai "aš" dominavimas. Šioje knygoje "aš" - tik stebėtojas. Stebėtojas, kuris kenčia dėl jį supančio pasaulio kataklizmų ir nepaliauja žavėtis jo žmonėmis. S. Zweigo "aš" - tai dainius, apdainuojantis į nebūtį grimztančią epochą, bet ne save. Toks sprendimas dažnai leidžia įtarti apsimestinį kuklumą, bet šįsyk tikrai taip nėra: S. Zweigas skiria ir sau deramą vietą, bet ji nėra aukščiau visų kitų, o pagrindinis autoriaus dėmesys ir pagarba tenka aibei draugų - Romain Rollandui, Hugo Hofmannstahliui, Sigmundui Froidui ir netgi Maksimui Gorkiui. Šie ir kiti žmonės, susitikimai su jais ir jų darbai aprašomi su didele įžvalga, šiluma, jausmu, meile, "atviru nervu".

S. Zweigas, kaip rašo ir nugarėlė, paliko mums ištisos intelektualų kartos ir epochos portretą. Jaunystė klestinčioje Habsburgų imperijos Vienoje - viską sudraskęs Pirmasis Pasaulinis Karas - sunkus pokaris, trumpas atgimimas - nacių košmaras. Kiekviename etape autorius randa ir kuo pasibaisėti, ir kuo pasidžiaugti. Jaunystėje - piktinasi aplink išsikerojusia gerontokratija, sustabarėjusia švietimo sistema, papročių dviveidiškumu (kadangi S. Zweigas buvo S. Froido pasekėjas, daug dėmesio skiriama lyčių santykių ir vaidmenų nenatūralumui), džiaugiamasi neišsenkančia energija, kūrybiniais ieškojimais, ėjimu priekyje pripažinto meno ir naujovių adoravimu, plaukimu "prieš srovę". I Pasaulinio Karo epochos prisiminimuose be galo įdomios S. Zweigo įžvalgos apie tai, dėl kokių priežasčių jau amžių taikiai sugyvenusios tautos įsivėlė į klaikią mėsmalę, iš kur toji baisi tarpusavio neapykanta ir koks tai buvo neįtikėtinas lūžis Europos gyvenime. Lygindamas I-ojo ir II-ojo Pasaulinių karų pradžias S. Zweigas pastebi, kad į Pirmąjį žmonės žengė su šypsena ir užsidegimu, nes nuoširdžiai tikėjo valdžia, kuri tikrai nebūtų kėlusi karo, jeigu nebūtų mirtino reikalo ginti monarchijos ar kito švento reikalo. Karas negrįžtamai sunaikino šį tikėjimą, kaip ir sunaikino intelektualinius ryšius. Tik keletas kūrėjų, tarp jų ir pats S. Zweigas, sugebėjo pakilti virš visuotinės neapykantos ir priminti, kad karas ir pergalė - tai dar ne viskas (simptomiška vieno vokiečių "neapykantos himnų" autoriaus istorija - kaip jis nepaprastai išgarsėjo per karą ir tapo nieku pokaryje). Pokario pasakojimai pamažu iš nusivylimo tono ir atmosferos (kuri mums neblogai pažįstama iš E. M. Remarko kūrybos, tik šiuo atveju ji pagardinta beveik dokumentalizmo doze - S. Zweigas visiškai nepateisina prievartinio Europos perdraskymo, nelabai jam patinka ir tautų apsisprendimo idealas, pagimdęs naujas valstybes ir valstybėles) vėl grįžta prie šviesių spalvų - tai ir meno atgimimas, ir Zalcburgo festivalis, ir kelionės po kitus žemynus. Tiesa, kiek juokinga, kai memuarų pradžioje sielojęsis dėl gerontokratijos, autorius pokariu labai susirūpina dėl juvenokratijos - mat staiga į visus postus, visas vietas yra stumiami jauni žmonės, suklesti viskas, kuo stengiamasi nusigręžti nuo klasikos. Čia S. Zweigas vėl žengia prieš srovę - spausdina grynai klasikinio kanono kūrinius, įrodydamas, kad ir jai liko vietos. Artėjant naujajai katastrofai (ar pirmosios tęsiniui?), galutinai sugriovusiai rašytojo gyvenimą, pasmerkusiai ne tik jį, bet ir jo knygas degti laužuose, tonas vėl liūdnėja, bet ir čia atsiranda jėgos surasti atsvarą brutaliam absurdui - pvz., istorija, kaip Hitleris buvo priverstas garsiausiam tų laikų vokiečių kompozitoriui - Richardui Straussui - asmeniškai duoti išimtinį leidimą, kad rodytų jo naujausią operą, kurios libretą parašė S. Zweigas - žydas. Pasitraukimas po anšliuso į Angliją - jau labai liūdnas, kaip ir alienų likimas Salose. Čia ypač įsimintinas Miuncheno suokalbio momentas ("peace in our time") ir jo aprašymas - kaip britai nenorėjo naujo karo, kaip džiaugėsi jo "išvengę", nors ir paaukoję Hitleriui Čekoslovakiją. Tačiau net didžiausi gyvenimo kataklizmai nepalaužia S. Zweigo tikėjimo gėriu, tikėjimo žmogumi ir Europa kaip vertybe. Deja, kataklizmai palaužė patį rašytoją ir šie memuarai buvo išleisti tik po jo mirties - būdamas virš septyniasdešimties metų S. Zweigas nusižudė.

Ankstesnėje pastraipoje - vos keletas momentų, kurie man ryškiai įstrigo skaitant šią knygą. Iš tiesų - prieš akis sodriais, gyvais vaizdais prabėga ištisa epocha. Esu įsitikinęs - atsivertę rasite jų daug daugiau, nes veikalas tikrai labai gausus: ir žiniomis, ir mintimis. Jau seniai bebuvai skaitęs ką nors tokio teisingo ir tikro.

Ir literatui, ir istorikui, ir...?