Apie knygą: Stephen King – Bleizas
Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972297

Iš karto reikia pasakyti, kad šioje knygoje, 52 S.Kingo raštų tome, sudėti du romanai: „Bleizas“ ir „Rūkas“. Pirmasis iš jų – rašytas dar prieš garsiąją „Kerę“, bet perrašytas ir išleistas 2007 m. Ričardo Bachmano slapyvardžiu (bent jau tokia oficiali versija, o S. Kingo stalčiuose nesirausiau). Šie kūriniai nesusiję: vienas – šiek tiek kriminalinis, šiek tiek sentimentalus, šiek tiek kvaištelėjęs veiksmo romanas, kitas – tradicinis siaubukas su pabaisomis, uždara erdve ir viso to veikiamos žmonių psichikos sukeliamomis problemomis.

Iškart turiu prisipažinti, kad S.Kingo fane nesu, ciklų mintinai nemoku... Dėl to šie romanai man tiesiog romanai, o ne vieno ar kito periodo apraiškos, lengvai atpažįstama rašytojo kūrybinio kelio atšaka. Ir taip, siaubas vėl neišgąsdino.

„Bleizas“. įsivaizduokite dviejų metrų dručkį, kurio kaktoje tikra duobė – randas. Tai Bleizas. Bleisdeilas Klaitonas jaunesnysis, jei pagal pasą. Kadaise jis buvo romus, stambus berniukas, mėgęs knygas. Bet vieną kartą girtas tėvas jį numetė nuo laiptų. Paėmė ir numetė. Nes jis valgė kažką ne tą. Dėl šio įvykio Bleizo smegeninėje įvyko trumpas jungimas... Tikru silpnapročiu jį vargiai galėtum vadinti, bet mąsto jis lėtai ir sunkiai, ypač aritmetikos srityje. Tačiau Bleizas niekad nebuvo mušeika, nors jo sudėjimas būtų leidęs: jis greičiau jau taikdarys. Bet tai nereiškia, kad į savarankišką gyvenimą išėjęs, vyrukas visada pinigus uždirbdavo sąžiningai... O kai pasipainiojo savo aferoms partnerių ieškojęs Džordžas, jiedu ėmė dirbti kartu. Tačiau kiek galima smulkintis? Kad užtektų pinigų ilgam, reikia įvykdyti Ką Nors Tokio! Pvz., pagrobti turtuolių kūdikį ir paprašyti milijono išpirkos. Tačiau Džordžas nespėjo. Iškeliavo anapus. Ir to imasi vienišas lėtapėdis gigantas Bleizas... Kurio galvoje skamba niurgzlus  mirusio draugo balsas. O gal ir visai ne jis.

Yra knygų ar filmų, kuriose gailestį kelia tik aukos, yra – kur rodoma, kokie vargšai yra pagrobėjai ar vagys. S.Kingas tarsi neperša nuomonės atvirai, tad matai ir kad Bleizas elgiasi neteisingai, negerai, ir tai, jog jis nėra piktas, suktas: tiesiog jo protas nesuvokia, kiek daro žalos... Daug ką nurodo ir pasakojimai iš jo vaikystės ir paauglystės, kurie kaitosi su dabar vykstančiu veiksmu. Vaikų namai, turėtas vienintelis tikras draugas, nekenčiamas direktorius, globėjai, kuriems jis reikalingas tik žiemą, kad būtų kam dirbti ūkio darbus... Iš tiesų, juk tokiose sąlygose galėjo susiformuoti kur kas blogesnis charakteris.

Nelabai norėčiau pasakoti detalių, kurios atskleistų siužetą. Pabambėsiu tik dėl vien dalyko, kuris iškrito iš konteksto. Tai košmaras apie lunaparką! Ar Kingas tikrai negali nepaminėti kokio bjauraus klouno ir visokių „linksmybių miestelio“ keistuolių?.. Bet tie epizodai man pasirodė reikalingi kaip šuniui penkta koja iš esmės liūdnai – dėl savo beviltiškumo – istorijai, kurioje jei ir yra siaubo, tai jis gyvenimiškas (kaip sužvėrėjęs vilkšunis, lekiantis į tave, ne kad pagąsdintų, o kad parverstų ir įsikibtų į gerklę), jei ir yra mistikos, tai ji visai ne stebuklinga, net gana kasdieniška.

„Rūkas“. Jei iš siaubo romano labiausiai patinka keli puslapiai apie pagrindinio veikėjo – iliustratoriaus karjerą, kūrybą, santykius su tėvu – garsiu dailininku, turbūt aišku, kad nelabai jis mane išgąsdino ir sudomino. Pamanyk tik, kaip originalu, keistai tirštame rūke kažkas kruta. Kažkas, kas čiumpa ir ėda žmones, be abejo. Ir, be abejo, tarp uždarytų prekybos centre žmonių atsiranda kokia bjauri ragana, kuri pranašauja pasaulio pabaigą ir galų gale reikalauja ką nors paaukoti. Lavonų bus. Pabaiga labai prasta. Daugiau neturiu ką pasakyti apie šį romaną.

Žinoma, iš jų dviejų antram skaitymui ar bent vartymui rinkčiausi „Bleizą“.