"Džeraldo žaidimas" prasideda tuo, kad ponas Džeraldas su žmona žaidžia apykvailį žaidimą su sadizmo elementais. Ponia prirakinta antrankiais prie lovos, jie abu beveik be drabužių, užmiršę užsidaryti vasarnamio duris, nes ruduo ir aplink penkių mylių spinduliu nė gyvos dvasios. Staiga Džesė nusprendžia, kad nebenori žaisti su antrankiais, nes ją tai žemina. Oho, pakvipo feminizmu! Nepanorėjęs paklusti teisėtam žmonos reikalavimui, Džeraldas netyčia nužudomas kojos spyriu, o Džesė ima atgailauti per vėlai: ji viena, nuoga, išsigandusi ir prirakinta prie lovos. Šitaip, bjaurybe, tau už feminizmą.

Štai jums situacija. Man atrodo, kad Džesė mirs, nes jos šansai labai jau menki. Naktį į vasarnamį įsėlins pikta pabaisa ir ją suvalgys. Taip jai ir reikia.

Aišku, šita knyga - ne saldainis, jei kam norisi kažko mielo, jaukaus ir šilto, ar bent nepiktai juokingo, patarčiau Kingo vengti. Na, gal nebent "Žaliąją mylią", bet ir tai atsargiai... Sunki, žiauri ir skausminga yra našlės Džesės istorija, bet labai gerai papasakota ir tikrai verta viso to, ką apie ją gieda amerikiečių kritikai.

Štai skaičiau vienoje protingoje knygoje apie potrauminio streso sindromą, kai bejėgiais kurį laiką buvę kankinami ar gąsdinami žmonės visą savo gyvenimą nebegali atsikratyti nuolatinio streso. Pavyzdžiu galėtų būti albinosai iš knygos "Kaip tampama albinosais" ar E. M. Remarko herojai iš "Kelio atgal", ar pagaliau bet kuri išprievartavimo auka. Grįžau prie Kingo ir žvilgtelėjau į jį šituo aspektu. Ką gi, Kingo herojai niekada nepasiduoda bejėgiškumui (jei pasiduoda - tuoj miršta ir knygoje nebedalyvauja). Ir jei skaitytojai, ypač jauni, kurie sudaro Kingo gerbėjų daugumą, iš Kingo herojų mokosi nepasiduoti bejėgiškumui, tai gal ne toks jau šitas autorius ir kenksmingas.

Man patiko