Jos namai prikimšti visokiausių vaistų, nukniauktų iš ligoninės, ir knygų apie romantišką ir labai labai mielą merginą Misery, parašytų Polo Šeldono. Polas pašiurpęs dėl to, kad Annie parsivežė jį namo, užuot nuvežusi į ligoninę, pati sutvarstė jo kojas, kol jis gulėjo be sąmonės, maitino jį intraveniniu būdu ir vos nenunuodijo, davusi per daug vaistų nuo skausmo. Ji nenusiteikusi kam nors jį atiduoti ar parodyti. Polas nuo šiol yra jos naminis rašytojas, kurį ji privers paklusti. Dabar jis rašys naują knygą apie Misery, skirtą tik jai vienai. Paulas netrukus savo kailiu pajunta, ką gali "jo paties labui" padaryti įsiutusi maniakė, ir kokių auklėjimo priemonių ji gali griebtis, kad pasuktų jį teisingu keliu. Pro langą Polas pamato, kaip Annie žaismingai atsikrato dviejų policininkų, atvažiavusių prie jos namo. Polas rašo geriausią knygą savo gyvenime...

Stephen'as Kingas nelabai mėgsta tuos, kurie skaito knygas vien dėl visokių baisybių, dėl to, kad perskaitytų, ką vienas žmogus gali padaryti kitam. Kitoje Kingo istorijoje vienas paauglys labai labai susižavėjo tuo, ką naciai darė konclageriuose: kankinimais, eksperimentais, žudymu įvairiais būdais, ir tai jam neišėjo į gera. S. Kingas tikriausiai nekaltas dėl to, kad jam geriausiai sekasi rašyti būtent tokius dalykus. Tačiau tie, kurie skaito viską ir nepervertinėja puslapių iki kitos "įdomios" vietos, pamato gerokai daugiau.

"Misery" - ne tik paprastas "siaubiakas" apie normalaus žmogaus susidūrimą su kirviu ginkluota maniake. Tai tam tikra prasme ir knyga apie tam tikrą rūšį motinų, kurios peržengia visas ribas, auklėdamos ir pririšdamos prie savęs savo vaikus (dažniau - savo vienintelį vaiką). Jos nenori, kad vaikelis pasigautų slogą, patektų į bėdą, keiktųsi, susirastų merginą ir galiausiai paliktų savo karštai mylinčią mamytę. Jos mano, kad visos priemonės geros, siekiant tikslo - išsaugoti savo vaiką prie savęs. Jos išmeta netinkamas (jų manymu) knygas, neleidžia žaisti su kitais vaikais, užsipuola vaiko draugus, sulaužo mylimus (bet keliančius pavojų pririšimui) žaislus, apmūturiuoja vaiką storais megztiniais ir visur vedžiojasi už rankos. Dažnai tokios mamytės įkalba vaikui astmą ar kokią kitą nesunkią, bet nepagydomą ligą vien tam, kad vaikas turėtų nuolat vartoti vaistus: sukuria jam priklausomybę nuo vaistų, taip didindamos vaiko priklausomybę nuo mamos. Kai paaugęs vaikas bando maištauti, jos gąsdina, grasina, šantažuoja, apeliuoja į savo nuopelnus. Viskas tam, kad vaikas niekur nedingtų. Annie elgesys su Polu būtent toks, tik jos nusistatytos ribos kiek platesnės. Antra, "Misery" yra knyga rašytojams apie rašytojus. Daugelis pradedančių rašinėtojų domisi, kaip Kingui sekasi taip puikiai rašyti, ir iš kur jis gauna savo idėjas. Kadangi pagrindinis herojus - rašytojas, gerai dirbantis savo darbą, po šitos knygos Kingui nebereikia nieko aiškintis. Jis tik sako "perskaitykite 'Misery'".

- Taip! - Jos veidas nušvito kaip prožektorius. Ji sugniaužė savo galingas rankas ant krūtinės.

- Tai bus knyga tik man, Polai! Atlygis už tavo išslaugymą! Vienintelė naujausios "Misery" serijos knyga! Turėsiu tai, ko neturės niekas kitas visame pasaulyje, kad ir kaip norėtų! Įsivaizduok!

- Annie, Misery numirė.

Bet jis jau galvojo "Aš galėčiau ją atgaivinti". Mintis jam pasirodė varginančiai atstumianti, bet beveik nenustebino. Pagaliau, žmogus, kuris sugebėjo gerti iš grindų valymo kibiro, turbūt sugebės šį tą parašyti pagal užsakymą.

- Ne, ji nemirė, - atsakė užsisvajojusi Annie. - Net kai aš... Kai aš taip supykau ant tavęs, aš žinojau, kad ji iš tikro nemirė. Žinojau, kad tu negalėtum jos iš tikro nužudyti. Nes tu esi geras. (...)

- Annie, ar gali man kai ką pasakyti?

- Žinoma, mielasis!

- Jei aš tau parašysiu tą apsakymą...

- Romaną! Tokį ilgą kaip kiti, gal net ilgesnį!

Jis trumpam užsimerkė, tada atsimerkė.

- Gerai, jei aš tau parašysiu tą romaną, ar tu mane paleisi, kai jis bus baigtas? Akimirką jos veidas apsiniaukė, tada ji į jį pažiūrėjo atidžiai ir atsargiai:

- Tu kalbi, lyg aš laikyčiau tave įkalintą, Polai.

Savo stiliuje: 11 iš 10 (nejuokauju!)