Kažkokio siaubo filmo anotacijoje perskaitęs, kad "tai filmas žmonėms, kurie mėgsta pristabdyti ir žiūrėti į automobilių katastrofas", jis sako, kad toks elgesys yra visiškai įprastas kiekvienam žmogui. Todėl su realiu siaubu yra susijęs kaltės jausmas. Kingas jokiu būdu netvirtina, kad mes neturime jaustis kalti dėl to, kad mėgstame siaubą realiame gyvenime. Jam netgi užtenka bjaurumo savo kūryboje neigiamai atsiliepti apie minias žmonių, susirenkančias pažiopsoti į nelaimės aukas.

Tačiau kai susiduriame su siaubu literatūroje, tai visai kas kita. Niekam iš tikro neskauda, todėl mes nesijaučiame kalti, atidžiai apžiūrinėdami išdrabstytus lavonus ir kruvinas automobilių sėdynes. O jeigu katastrofa įvyko kažkaip ypatingai, jei apsakymo veikėją nužudė katė ar nužudytojo motinos atsiųsta militaristinių žaislų armija, ar demonų apsėsta lyginimo mašina, ar žmonės, nutarę, kad nė už ką neleis herojui surūkyti dar vienos cigaretės... Puikumėlis. Tai jausmas be jokio kaltės pėdsako, jokio gedulo, jokios baimės, jokio pasibjaurėjimo. Lieka vien tik susižavėjimas mirties gebėjimu būti visur. Stebėjimasis poveikiu, kurį žmonėms sukelia mirties baimė (o Kingo sukurti žmonės atrodo labai tikri, labai gyvi, labai protingi, ir dar jie labai labai nori gyventi). Panašiai kaip šachmatuose, sužavi sumanymo paprastumas ir elegancija.

Aišku, yra ir tokia siaubo literatūros rūšis, kuri žavi mažiau. Paprastai rašoma apie pakankamai šlykščius dalykus, kad beveik nesinorėtų jų bijoti: gleivėta masė, įsiveisusi pastovėjusio alaus skardinėje; šuns dydžio aklos žiurkės gamyklos rūsyje; apipuvęs skenduolis baubas spintoje; neaiškios kilmės "dievas" kukurūzų lauke, leidžiantis savo garbintojams gyventi ir daugintis tik iki 18 metų amžiaus; pagaliau vampyrai, kurių pomėgis seilėtis ir kandžiotis primena pasiutusius šunis. Visą šitą gėrį irgi rasite rinkinyje "Night Shift". Tai prastesnė ir paprastesnė siaubo rūšis vien dėl to, kad pasibaisėjimą sustiprina pasišlykštėjimas. Ją lengviau kurti, jos galima griebtis, jei šiaip išgąsdinti nepavyksta.

Tačiau mielų dalykų, gąsdinančių ir žudančių personažus švariai, be nuodų, bakterijų ir panašios bjaurasties, siekiančių nebūtinai suvalgyti kuo daugiau žmonių, bet galbūt nuveikti ir kažką gero, rinkinyje yra šiek tiek daugiau. Visa kita, kas svarbu skaitant, irgi savo vietose: tobulas gyvas stilius, nepriekaištinga logika, nenugalima motyvacija, atmosfera, įtraukiantis pasakojimas, charakteris, nuotaika, grožis, emocingumas...

Na gerai, o dabar apie kai kuriuos apsakymus:

Mano mėgstamiausias "Battleground" ("Mūšio laukas"). Didžiai savimi patenkintas samdomas žudikas po užduoties grįžta į viešbutį ir randa jo laukiantį siuntinį nuo ką tik nužudytojo motinos. Nužudytasis, beje, vadovavo žaislų gamyklai, o jo motina - savo sūnaus Idėjų Mergaitė - yra kilusi kažkur iš Rusijos gilumos. Ar niekada neteko girdėti, kad čigonai ir šiaip keistos Sibiro bobutės moka burti, kerėti, užkeikti ir panašiai pradžiuginti savo priešus? Taigi, šita konkreti bobutė atsiunčia savo priešui sūnaus gamykloje pagamintų militaristinių žaislų rinkinį: 20 pėstininkų (kiekvienas apie 4cm ūgio); 10 malūnsparnių (atitinkamo dydžio); 4 žmogeliukai, šaudantys bazukomis ir BAR (nežinau, kas tai yra); 2 medikai; 4 džipai. Aišku, jie visi gyvi ir pasirengę mūšiui. Argi ne puiki idėja?

"Quitters, Inc." ("Korporacija 'Meskite rūkyti'"). Šis apsakymas buvo pasirodęs lietuviškai kažkuriame "Siaubų skrynelės" tome. Kaip priversti užkietėjusį rūkalių mesti rūkyti? Kaip tai padaryti, jei jis atėjo skeptiškai nusiteikęs? Kaip tai padaryti tuoj pat, vietoje? Kaip užtikrinti, kad per visą savo likusį gyvenimą jis nebesurūkys daugiau kaip dešimt cigarečių? Paprastas būdas - po dešimtos jį nušauti.

Truputį sudėtingesnis būdas - perspėti jį apie gresiančią perspektyvą ir nuolatos stebėti. Tikriausiai minėta korporacija pasirinko sudėtingesnį būdą vien todėl, kad už jį patenkinti klientai po gydymo susimoka. Taip, tai labai pragmatiška firma. Ji žino, kad klientai myli savo žmonas ir vaikus, todėl pasinaudoja šia meile. Pavyzdžiui, po pirmos cigaretės žmona pateks į mažą kambarėlį, kurio grindimis paleidžiama nestipri elektros srovė. Po kažkelintos - sūnui sulaužys abi rankas. Visa tai tik grasinimai, bet iš meilės žmogus gali padaryti bet ką - netgi mesti rūkyti čia ir dabar. Fantastiškas, labai emocingas ir (nepatikėsite) šiltas apsakymas. Ir naudingas kaip paskaita apie rūkymo žalą.

"The Last Rung on The Ladder" ("Paskutinis kopėčių skersinis"). Labai liūdnas kūrinukas apie atitolimą, pasitikėjimą ir šeimos ryšius. Vyriškis gauna laišką nuo savo sesers, kurią ką tik palaidojo kitame Valstijų pakraštyje. Ne, tai ne numirėlių ir ne vaiduoklių išdaigos, tiesiog laiškas ilgai keliavo, nes brolis, kuriam laiškas rašytas, spėjo porą kartų persikraustyti į vis geresnį būstą, bet nepasivargino seseriai apie tai pranešti.

Iš viso rinkinyje 20 apsakymų + autoriaus įžanga, kurioje kalbama apie siaubą ir aptariama, kodėl jis gąsdina + kito rašytojo įžanga, kurioje kalbama apie tai, kaip sunku išmokti gerai rašyti, ir kaip gerai rašo Kingas.

Aukščiausios rūšies siaubas; privalomas visiems, kurie sugeba jį ištverti.