Ką gi, tai ir pradėsiu subjektyviai - "Širdys Atlantidoje" - geriausias Kingo romanas, bent jau man taip vaidenasi. Net ir nežinau, ar galima šį kūrinį pavadinti romanu, mat iš tikrųjų jį sudaro dvi didžiulės apysakos ir trys apsakymai. Tačiau šių, lyg ir atskirų dalių visų veikėjų likimai persipynę į vieną margą hipišką kasą.

Tik pirmoji romano dalis gana tipiška Kingui, pilna užuominų į jo "Tamsiojo bokšto" ciklą, neišvengianti mistikos elementų - baisiųjų "žmonių geltonais lietpalčiais" bei grėsmingai radiatorių groteles šiepiančių mašinų (matyt, Kristinos dukrelės, ne kitaip). Tačiau iš tikrųjų gąsdina visai ne šie, Kingo išgalvoti "siaubai". Kur kas stipresnį emocinį poveikį sukelia pakankamai realios scenos - kai parko kampelyje prie berniuko prikimba vyriškis ("Duosiu tau du žalius, jeigu leisi man pačiulpti…") arba kai trejetas jaunuolių beisbolo lazdos pagalba auklėja mergaitę… Tokia ta pirmoji dalis - gerai parašyta, bet vis dar "kingiška".

O toliau ir prasideda - mistikos nė lašo, siaubu nė nekvepia. Tačiau kokia aura! Apskritai, visas šis romanas - nostalgiška odė 7-ajam dešimtmečiui. Vyresnės kartos amerikiečiui šie žodžiai reiškia labai daug - karas Vietname, hipių judėjimas, sekso revoliucija, Vudstokas… Buvo kažkas tokio tuose "gėlių vaikų" laikuose, kas ir dabar dar kelia nostalgiją tiems, kurie tuomet buvo jauni… Štai ir pačiam Kingui - 7-asis dešimtmetis ir yra ta romano antraštėje minima Atlantida - nugrimzdusi į praeitį, nebesugrąžinama… Gimiau per vėlai, kad pats pajusčiau to laikmečio dvasią, tačiau (Thank you, Stephen!) "Širdys Atlantidoje" ištaisė šią klaidą. Velniškai nusiminiau, kai visai netikėtai romanas baigėsi, o norėjosi dar skaityti ir skaityti… Ir dar ilgai galvoje aidėjo visą pasakojimą lydinti švelnaus liūdesio gaida.

P.S. O vat lietuviškoje Kingo svetainėje šios knygos pavadinimą išvertė "Širdys Atlante", chi chi, gal ir yra tiesos - koks skirtumas: kontinentas, kuris nuskendo, ar tai, kur nuskendo? :-)

Įvertinimas: Kingo "gulbės giesmė"!