Knygos žanras - fantasy. Technologijų yra, netgi fantastinių, bet ir jos turi labai daug fantasy bruožų. Be mūsų „realaus" pasaulio neapsieita, bet jį pamatysime tik antrojoje „Bokšto" knygoje. Kadangi Bokštas - visų pasaulių Ašis, susitiksime ne vieną Kingo herojų iš kitų Kingo knygų. Sienos tarp pasaulių tirpsta...

Pagrindinis ir svarbiausias herojus šioje „Tamsiojo bokšto" dalyje - pasaulis, kuris seniai paliko už nugaros technologijų civilizaciją. Šis pasaulis tebevelka paskui save radioaktyvų šleifą, jo tamsiuose užkaboriuose gyvena mutantai, o piemenys aukoja avis Griausmavaldžiui Amoco ir garbina jo simbolį - benzino kolonėlę, kuri tebesipuikuoja mįslingu užrašu „Amoco. Lead free". Po kalnais driekiasi geležinkelio bėgiai, ir nepamirškime tų dviejų revolverių, kuriais taip puikiai šaudo gerasis knygos herojus Rolandas. Civilizacija čia buvo.

Pasitraukusi civilizacija ir beveik išnykusi žmonių rasė užleido vietą magijai, durims tarp pasaulių, praeities iškraipymams, laiko iškreivėjimui, lemčiai ka , demonams, ateities pranašavimui ir blogajam Bokšto sargui su juodais drabužiais, kuris sprunka nuo Šaulio per dykumą.

Gal keistai atrodo vizija, kad mūsų visata tėra dalis atomo, iš kurio sudarytas vystantis žolės stiebas, kažkodėl nudažytas purpurine spalva. Juokinga, ar ne? - ypač turint omenyje, kad tas pats žolės stiebas, nupieštas ant knygos viršelio, visai neatrodo įspūdingai. Tačiau šita purpurinė žolė auga aplink rožę, kuri yra rožė, kuri yra rožė: a rose is a rose is a rose . Tai yra, - maža nupiepusi rožė apleistoje aikštelėje tikriausiai yra Bokštas, kuriame kažkas sugedo (galbūt kapitono tiltelyje nebėra Dievo; šitą Šaulys Rolandas turėtų išsiaiškinti maždaug septintoje knygoje). Štai šiame Bokšte, visų pasaulių Ašyje, žūtbūtinai reikia kažką pataisyti: grąžinti pasauliui gyvybę, išnaikinti siaubingą magišką blogį, uždaryti bloga nešančias duris tarp pasaulių, o gal tiesiog įspirti miegančiam Dievui į minkštą vietą. Nežinia, nes ta dalis dar neparašyta. Tiesiog žinome, kad Ten, Bokšte, kažkas siaubingai sugedo.

Rolandas, herojus, besivejantis Bokšto sargą per dykumą, netruks užsitarnauti prastą reputaciją: dėl Bokšto jis aukoja viską, visų pirma - draugus, artimuosius, mylimus ir mylinčius žmones. Kvaištelėjęs dėl Bokšto, kaip ir mes, skaitytojai, kurie nesmerkiame Rolando, tik gailimės kiekvienos jo netekties, ir iš visų jėgų sergame už jo Misiją. Nesgi smalsu, koks ten velnias slepiasi Bokšte (gal rožei tiesiog trūksta pesticidų?).

Rolandas iš Gileado - paskutinis aristokratiškos profesijos atstovas, paskutinis Šaulys, žmogus, kuriam suteikta garbinga teisė nešioti šaunamuosius ginklus. Jo namuose, šimto pilių mieste, įvyko revoliucija, palikusi po savęs griuvėsius. Tačiau tai tik vienas iš ženklų, kad pati pasaulių esmė sugedo. Visų spalvų šviesa, kartu sudėta, sudaro baltą šviesą, tačiau Bokštas, esantis Dvylikos spalvų Ašimi, yra Tamsus, tiksliau, visiškai juodas. Akivaizdu, kad jis prisuktas klaidinga kryptimi, nes pasauliai stoja, džiūsta, gyvybė iš jų garuoja į niekur, įsigali puvimas ir visų rūšių smarvė. Štai paskutinis Šaulys ir keliauja į Bokštą pataisyti to, kas ten bebūtų blogai. Jį skatina eiti ne viltis: Rolandas turi per mažai vaizduotės, kad ko nors viltųsi. Visų karių karį veda pareiga, užsispyrimas ir pamišimas, kurie tėra tos pačios būsenos skirtingos stadijos.

Deja, „Šaulys" - knyga lyg ir be pabaigos, tą pripažįsta pats autorius, nors nelaikyčiau to trūkumu. Tad jei kam pasirodė, kad ši istorija - pusiau alegorinis fantomo vaikymasis, šviesa tunelio gale, kruvina auka dėl nesuprantamo tikslo... - nenusiminkite, „Šaulys" - tik pradžia, ir viskas taps aišku skaitant toliau. Netgi Rolandas nusileis truputį arčiau žemės, pamatysime jį ir kitų žmonių akimis, pasidarys įmanoma jį pamėgti kaip žmogų.

Laukiame, kuo baigsis, bet kol kas žada būti geriausias Kingo darbas