-žmonija bus padalyta į dvi nelygias dalis pagal mums nežinomą parametrą, mažesnioji jos dalis forsuotai ir negrįžtamai aplenks didesniąją, ir šitai įvyks supercivilizacijos, absoliučiai svetimos žmonijai, valia bei dėka.

...kaip jau apysakos pradžioje mokslininko Brombergo lūpomis mus gąsdina broliai Strugackiai. Aga, atspėjote, košė, užvirusi knygoje „Vabalas skruzdėlyne“, pasirodys vieni niekai, palyginus su „Bangų...“ problemomis ir (skausmingais) atradimais.

Knyga, kuri parašyta kaip seno ir pavargusio Maksimo Kamererio (jam 89-eri) atsiminimų ir dokumentų rinkinys, baigiama ne tik trilogija apie šį herojų. Ja baigiamas ir ištisas dešimties Strugackių romanų ciklas*, uždaromos jų „Vidudienio pasaulio“ durys. O pats pasaulis, pradėtas šviesia „60-ųjų stiliaus“ komunistine „Vidudienio XXII amžiaus“ utopija, panašu, grimzta į saulėlydžio ūkanas – vienas aukščiau minėtos utopijos herojų čia (čia – t.y. knygoje „Bangos slopina vėją“) jau rengiasi gultis ant operacinio stalo, nuo kurio kažin ar bepakils, o kitas merdėja, nes... tiesiog pavargo gyventi.

Apie šį saulėlydį atvirai (knygoje „Komentarai apie nueitą kelią“ (Komentary k proidennomu) kalba ir B. Strugackis:

„Apysaka „Bangos...“ tapo galutine. Visi herojai beviltiškai paseno, visos kažkada kilusios problemos buvo išspręstos (arba pasirodė neišsprendžiamomis), mes net paaiškinome (įdėmiam) skaitytojui, kas tie Keliauninkai...“

Autoriai liko ištikimi ir savo „komunistiniam, bet antitarybiniam“ stiliui. Pirminė ir pagrindinė knygos idėja – „...žmonija komunizme merdėja evoliucinėje aklavietėje“ , tiesa, idėja, vėliau kiek pakito, tačiau didelė dalis jos atspalvių liko.

KONKOMAS-2 budi Žemės sargyboje: iš mįslingų dalykų ir nutikimų mozaikos – „pingvino sindromo“, ūmių masinių fobijų, pabaisų antplūdžio Mažojoje Pešoje ir keistų įvykių Charkovo keistuolių institute, Burtininko iš Sarakšo planetos ( „...neįtikėtinos intelektinės galios būtybė, jis iš tų sapiensų, kuriems pakanka vandens lašo, kad padarytų išvadą apie vandenynus.“ ) vizito bei daugelio kitų nutikimų, Žemės saugumiečiams, kuriems dabar vadovauja jau M. Kamereris, ima ryškėti itin nemalonios situacijos kontūrai...

Ideali komunistinė ateities visuomenė, atlaidžiai „progresuojanti“ likusius galaktikos „atsilikėlius“, ūmai su šiurpuliu suvokia, jog susidūrė su „superkomunistais“, nešančiais ne mažesnio masto revoliuciją (ne, veikiau gal sukrėtimą). Taip, tai (lyg) tie patys Keliauninkai, su kuriais kovota (bandyta kovoti, na, ar bent jau – nepasiduoti) romane „Vabalas skruzdėlyne“. Neįsivaizduojamai svetimos ir tolimos, nors ir žmonijos pagimdytos būtybės – „homo ludens“, „žmogus žaidžiantis“. Kurios į siūlymą bendradarbiauti atsako maždaug – „Mešką galima išmokyti važiuoti dviračiu, bet ar meškai bus iš to naudos ir laimės?“

Viskas išsisprendžia, visi mazgai atrišami jaukioje vietelėje: Dauguvoje prie Kraslavos (Strugackiai, reikia manyti, ten neabejotinai yra buvę), kur paaiškėja, jog per žmoniją – šeimas, draugystes ir bičiulystes – netrukus nuvingiuos neįsivaizduojamo gylio properša, nes:

„Visų tipiškiausias liudeno požiūrio į žmogų modelis – tai patyrusio ir nepaprastai užsiėmusio suaugusiojo santykis su simpatišku, bet neapsakomai įkyriu kūdikiu. Štai ir įsivaizduokite santykius porose: liudenas ir jo tėvas, liudenas ir jo artimas draugas, liudenas ir jo Mokytojas...“

Ką gi belieka daryti Žemės „saugumui“, KONKOM-ui, ūmai atsidūrusiam situacijoje, kai „Jie apie mus žino viską, o mes apie juos – nieko. Tai žemina. Dabar kiekvienas mūsų, susipažinęs su padėtimi, patiria pažeminimo jausmą...“

Ir ką daryti su žmonėmis, rėkiančiais, jog

„Nenoriu stebeilyti į Jus iš viršaus žemyn. Nenoriu, kad mano gerbiami ir mylimi žmonės man primintų vaikus.“

..ir puikiausiai suprantančius, kad

„Virtimas liudenu – tai mano mirtis. Tai kur kas blogiau už mirtį, nes tiems, kurie mane myli, liksiu gyvas, tačiau neatpažįstamai svetimas. Be to, dar veikiausiai ir amžinas.“

Tiek apie knygos siužetą gal ir užteks (gal net per daug). O šiaip romanas, pasikartosiu, apie išsiskyrimą. Tiksliau, vieną skaudžiausių jo porūšių – kai žmogus dar greta, lyg ir pažįstamas, o bendrauji su juo it per stiklą, nieko bendro nebėra, abu žvelgiat tuščiomis akimis, šypsotės apgailestaudami.. Išsiskiriat. Ir gerai, jei abu išsiskiriat jausdamiesi lygiaverčiais, deja, gyvenime dažniausiai būna kitaip. Knyga, mano manymu, puikiai iliustruoja tą skausmingą maudulį, susidūrus su gerokai pranašesniu, nesivaržančiu to pranašumo slėpti ir kartu apgailestaujančiu bei nuobodžiaujančiu, jog tu „ne jo lygyje“.

Įdomu, kad kūrinį autoriai iš pradžių ketino pavadinti „Apysaka apie Toivo“ (taip vadino vieną pagrindinių herojų), vėliau – „Fait accompli“ („Įvykęs faktas“, prancūzų k.) ir tik vėliau sugalvojo „Bangos slopina vėją“.

Neįtikėtina, kad „Bangos...“ išvis pasiekė mūsų fantastikos mėgėjus – Lietuvoje perkamiausių fantastikos knygų standartą labiausiai atitiko „Gyvenama sala“, tad leidėjai, mano žiniomis, ketino ja ir apsiriboti. Nelaukta netikėta knygos sėkmė paskatino išleisti gerokai sudėtingesnę antrą dalį – „Vabalą skruzdėlyne“, vėlgi atsižegnojant, jog trečioji, pati „sunkiausia“ knyga, tai jau tikrai neturi šansų.. Bet, pasirodo, „niekada nesakyk niekada“.

Kas žino, galbūt kada sulauksime ir dar kokio Strugackių šedevro, na, pavyzdžiui, legendinio „Pirmadienis prasideda šeštadienį“ (tiesa, matyt, itin sunkiai išverčiamo į lietuvių kalbą)...:)

O ir Kamererio gerbėjai gali dar nenuleisti rankų: gal kada nors sulauksime ir...ketvirtojo romano apie Maksimą. Apie tokį (kažkokius neaiškius Maksimo nuotykius Sarakše) porąsyk užsimenama ir tose pat „Bangose...“:

„Toivo dar nebuvo gimęs, o Makas Simas Sarakše jau sprogdino spindulinius bokštus ir kovėsi su fašistais... Neprilygstamas Baltasis valdovas!Operacijos „virusas“ organizatorius – po jos pats Superprezidentas praminė jį Big Bagu!Toivo buvo dar mokyklinukas, o Big Bagas prasiskverbė į Salų imperiją, į pačią sostinę... Pirmasis iš žemiečių – ir paskutinis, beje...“

Gi ir pats B. Strugackis knygoje „Komentarai apie nueitą kelią“ (Komentary k proidennomu), užsimena:

„Mes, tiesa, ketinome parašyti dar vieną romaną – kurio sąlyginis pavadinimas būtų „Baltasis valdovas“ ar „Operacija VIRUSAS“ – bet tai ir neprisirengėme net jo pradėti. Įdomu, kad sugalvojome jį anksčiau, nei „Bangas...“.

Tačiau po Arkadijaus Strugackio mirties Borisas, tęsiantis kūrybinę veiklą S. Vitickio slapyvardžiu, nusprendė, kad vienas šio romano neberašys. Nors itin norėjosi – autoriai jau buvo sugalvoję savotišką trisluoksnį Salų imperijos pasaulį („sukurtą su negailestingu Demiurgo, nebeturinčio vilčių išnaikinti blogį, racionalumu“), į kurį turėjo prasiskverbti bebaimis Maksimas.

Išorinis sluoksnis, kuriuo Imperija, pasišiaušusi prieš likusį pasaulį, laikė gynybą ir smogė smūgius, buvo kloaka, kur sutekėdavo visos visuomenės atmatos. Viduriniajame gyveno įprasti žmonės – ne angelai, bet jau ir nebe išsigimėliai. Na, o centriniame klestėjo Teisingumo pasaulis, šiltas, laisvas ir draugiškas. Kiekvienas, gimęs Imperijoje, neišvengiamai atsidurdavo kuriame iš sluoksnių.

Ypač norėjosi ir dėl sumanytos efektingos romano pabaigos, matyt, vertos Filipo K. Diko plunksnos. Jos neatskleisiu (tiesa, rasti ją nesunku), nes romanas kada nors dar gali išvysti dienos šviesą, nes viename iš interviu B. Strugackis prasitarė, kad vienas iš šiuolaikinių rusų fantastikos autorių apsiėmė parašyti „Gyvenamos salos“ tęsinį. Anot Strugackio tai bus visiškai savarankiško autoriaus visiškai savarankiškas kūrinys. Autorius gavo visus Strugackių užrašus, susijusius su minėtu projektu, tačiau neįsipareigojo juos panaudoti.

Na, bet grįžkime prie lietuviškojo „Bangų...“ leidimo. Knygos viršelis – santūrokas ir, mano manymu, visai tinkamas tokio pobūdžio romanui. Vertimas... Na, aišku, neprilygstantis virtuoziškam „Gyvenamos salos“, bet... Va, prisiminiau, keistas dalykas – skaitant rusiškai knyga paliko kur kas labiau slegiantį įspūdį, lietuviškas vertimas toks „lengvesnis“, bet kartu ir labiau bespalvis, lyg kokių literatūrinių šešėlių būtų sumažėję.

Tiesa, yra ir gerokas šaukštas deguto, leidėjų, aišku, kliūstelto su pačiais geriausiais ketinimais, bet... Kalbu apie toje pačioje knygoje pridėtą Andrejaus Pavluchino apysaką „Jie“. Toks įspūdis, tarsi prašmatniam restorane po rafinuoto patiekalo tau į lėkštę vietoj deserto tėkšteltų grubiai suteptą sumuštinį. Taip, tai neblogas, tačiau visiškai kito lygio ir stiliaus kūrinys, paprastai „sukaltas“ kovinis veiksmo trileris (su kiek naiviom pretenzijom į kiberpanką). Ko gero, taip mėginta nušauti du zuikius: vienu metu (ar, tiksliau, vienoje knygoje) įtikti tiek „kovinės“, tiek „rimtosios“ fantastikos gerbėjams.

*„Vidudienio pasaulio“ ciklui paprastai priskiriami šie dešimt Strugackių romanų (pateikti chronologine tvarka):

„Vidudienis, XXII amžius“, Bandymas pabėgti“, „Tolimoji vaivorykštė“, „Sunku būti Dievu“, „Neramumas“(tai, beje, ir pirminis apysakos „Sraigė ant šlaito“ variantas), „Gyvenama sala“, „Mažylis“, „Vaikinas iš Pragaro“, „Vabalas skruzdėlyne“, „Bangos slopina vėją“.

Be to, su Pusiaudienio pasauliu vienaip ar kitaip susiję ir kūriniai „Purpurinių debesų šalis“, „Kelias į Almatėją“, „Stažuotojai“, „Išbandymas SKIBR“, „Asmeniniai svarstymai“(vertimas apytikslis – aut. past.), „Plėšrūs amžiaus daiktai“, „Ekspedicija į pragarą“.

Negana to, 1996-aisiais išleista (leidus B. Strugackiui) įvairių rusų fantastikos autorių antologija „Mokinių metas“, 1999-aisiais „Mokinių metas – 2“, o 2000-aisiais „Mokinių metas – 3“, daugelis kurių kūrinių vienaip ar kitaip susiję su „Pusiaudienio pasaulio“ ciklo kūriniais.

Homo Sapiens ir (prieš?) Homo Ludens