Sundquist Inga Britta „VEGATARINĖ MITYBA“

Daugiau kaip 400 receptų kiekvienai dienai. Taip teigiama jaukiai lyg virtuvės užuolaidos languotame knygos viršelyje. Knygos autorė užsimojo dar kartą sugriauti mitus, kad vegetarai rupšnoja tik trauklapius, užsigerdami juos tyru šaltinio vandeniu. Kaip šioje knygoje suprantamas žodis „vegetaras“, kiek iš tiesų vertas pažadas išmokyti receptų „kiekvienai dienai“ ir ar nevirs ryžtas „nuo rytojaus gyventi kitaip“ (t.y., valgyti sveiką, vegetarišką, skanų ir įvairų maistą) vien spalvingų nuotraukų peržiūra?..

Sąvoka „vegetaras“ dažnai paklūsta ne bendram apibrėžimui, bet paties kalbančiojo subjektyviai nuomonei. Ne taip jau retai tenka iš visokių žurnalinių žvaigždžių išgirsti „esu vegetaras, valgau tik žuvį ir vištieną“. Taigi šioje knygoje nei vištienos, nei zuikienos patiekalų nėra. Nėra ir patarimų, kaip skaniai paruošti žuvies patiekalus. Tuo tarpu, pavyzdžiui, veganams ši knyga netaps didžiuoju išsigelbėjimu: čia gausu virtų, keptų, troškintų patiekalų dalių, desertams nevengiama tokio nuodėmingai skanaus dalyko kaip šokoladas ir t.t.

Be įprastų tokiai knygai receptų skyrių (tokių kaip sriubos, salotos, grybai, gėrimai, vaisiai ir desertai) yra ir keletas egzotiškesnių: marinuotos daržovės, azijietiška virtuvė, indiška virtuvė, vegetariniai kotletai, dumbliai. Kiek čia naudos, o kiek – tiesiog gražaus, bet sunkiai paprastoje paprasto žmogelio virtuvėje įgyvendinamo mokslo? Priklauso nuo skaitančiojo kulinarinių įgūdžių, entuziazmo ir – bent šiek tiek – kišenės. Kai kurie receptai iš tiesų itin paprastučiai. Pavyzdžiui, čia mokoma, kaip reikia virti makaronus: kiek vandens įpilti, kiek laiko virti, kuo paskaninti. Salotos, košės su vaisiais, sumuštiniai – irgi ne aukštojo pilotažo reikalaujantys skanumynai.

Antra vertus, daugelyje receptų ima ir išlenda koks nors sunkiai suprantamas, o gal ir suprantamas, bet tiesiog retokai ieškomas ir aptinkamas padažas, prieskonis, produktas. Pavyzdžiui, šaukštelis sambal oelek pastos, 16 lakštų filo tešlos, erškėtrožių vaisių miltai, Filadelfijos sūris, pankoliai, kokosų pienas ir kitos įmantrybės. Būtų išties gerai, jei knygos rengėjai pasiūlytų rečiau randamiems produktams alternatyvą. Gal tą įmantriąją „sambal oelek“ galima pakeisti kažkuo kitu. Bet kai žmogus supratimo neturi, kartus, saldus, rūgštus ar aitrus tai dalykėlis, ir pakeisti ne taip lengva. Arba mėsos pakaitalas „quorn“ – iš grybų baltymų pagamintas produktas, primenantis vištieną. „Rinkoje naujas produktas. (...) Europoje jis žinomas seniai“ (p.160)– tai visgi naujas produktas ar senas? Gal jį galima pakeisti tiesiog grybais? Nes bent jau man, tiesą sakant, visokie „pakaitalai“ skamba gana įtartinai ir pasitikėjimo nekelia. Ar tai vienintelis vegetarams tinkamas mėsos pakaitalas? Jei ne, tai kodėl paminėtas būtent jis? Ar mėsos pakaitalai apskritai tokioje knygoje reikalingi?

Prisipažinsiu: kai kuriuos knygos skyrius tiesiog pavarčiau, užverčiau ir pamiršau. Tarp tokių atstumtųjų pateko duonos kepimo instrukcija, daugelis azijietiškos ir indiškos virtuvės receptų, kuriems reikia ne tik egzotiškų produktų, bet ir specialios virtuvės įrangos.

Trumpai tariant, ši knyga ne apie tai, kaip iš kirvio sriubą išvirti. Jei šaldytuve džiūsta kelios daržovės, apverktinas sūrio gabalėlis ir įpusėtas sojų padažo buteliukas, “Vegetariški valgiai” stebuklo nepadarys. Bet kartais “paburti” atsivertus tokią knygą, išsirinkus receptą, susipirkus bent dalį reikiamų produktų – kodėl ne?

Knygoje ne tik daugybė receptų ir iliustracijų, bet ir bendros informacinės medžiagos. Matai, svoris, maisto produktų lentelės, sveikos mitybos planavimas – reikalinga ir įdomu. Yra ir vitaminų lentelė, kur surašyta, kokiuose produktuose kokių mineralų yra ir kas atsitinka, kai jų trūksta. Sunkiau suvokti, kam reikalingas skyrius “kursų planas”, kur aiškinama, kaip turėtų vykti vegetariškos mitybos kursai. Čia juk knyga paprastiems skaitytojams ir bandytojams, o ne naują verslo nišą apčiuopusiems piliečiams?

Tai, kas sveika, nebūtinai neskanu