Apie knygą: Ismail Kadare – PAKIRSTAS BALANDIS
Leidykla: Tyto alba (2007)
ISBN: 9789986165682
Puslapių skaičius: 238

Mes, karta, augusi su sovietiniais animaciniais filmukais, (kitų nebuvo, gal ir gerai) bei dar nemažai ragavusi prievartinės „tautų draugystės“, turbūt pirmiausia iš ten esame girdėję pasakymą „kalnų įstatymas“. Pamenate, kaip toks piktas kalnų milžinas uždarė vieną iš brolių su avimis oloje – jis sakė: „svečio noras – man įsakymas, toks kalnų įstatymas.“

Izmailas Kadare, anot nugarėlės, žymiausias albanų rašytojas, šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje, būtent ir parašė romaną apie Albanijos Šiaurės Alpių įstatymą – Kanuną. Šimtmečių galia prislėgtas papročių rinkinys lemia kiekvieno kalniečio gyvenimą nuo pirmo klyksmo iki paskutinio atodūsio. Jo jėgos nesugebėjo pakirsti nei negandos, nei okupantai* .

Kalnų pašaliečiui Kanunas ir jo galia beveik nematoma, išskyrus... Kai Kanunas pašaukia kraujo kerštui. Nužudė tavo giminaitį, galbūt – svečią, kuris tamsią audringą naktį pasibeldė į tavo namus, įžeidė tavo moterį? Viskas išmatuojama krauju, pasveriama kiekviena žaizda, kiekvienas šūvis – viskas įvertinama „kraujo pinigais“. Ir klaidžioja po klaidžius kalnų kelius giakai – kerštautojai. Ir slapstosi nuo jų būsimos aukos. Ir dygsta viena po kitos muranos – kraujo keršto kapai. Ir kiekvieną dieną keliauja į Orošo pilį „kraujo pinigai“, ir naujai aukai, tik ką buvusiam giakui, atbuvusiam jo nužudyto žmogaus šermenyse, lieka 30 dienų gyvenimo – tiek tęsiasi „šventoji taika“ – besa. Nes dabar vėjyje plaikstosi jo nužudyto žmogaus marškiniai, o gelsvėjantis audinys neabejotinai byloja – aukos siela kankinasi ir šaukiasi keršto! Tikriausiai visa tai mums, moderniems žmonėms, atrodo nehumaniška, žiauru ir neįmanoma? Deja, viskas ne taip jau paprasta.

Šį romaną turbūt tiksliausiai apibūdintų žodis „pažintinis“. Skaitytojas labai tvarkingai ir kruopščiai pažindinamas su visais požiūriais į kraujo kerštą: – savo likimą žinančio giako, Kanuno pasmerko jaunuolio, kuriam likę 30 dienų gyvenimo iki nuolatinio slapstymosi. „– Ką veiksi per trisdešimties dienų besą? – Nieko“. Smalsuolio rašytojo Besiano iš sostinės – jis susižavėjęs šiuo papročiu, jį įsimylėjęs tiek, kad net nesupranta, kad romantika čia gali dvelkti tik tuomet, kai stebi iš šono. Moterišką, užuojautos, supratimo atspalvį įneša rašytojo mylimoji.
„– Kaip atskiri tą, kuris keršija, nuo to, kuriam keršija? – paklausė Diana. – Juk ir tie, ir tie yra paženklinti tokiu pat juodu kaspinu, ar ne?
– Taip, mirties ženklas vienodas<...>
– Kaip baisu, – išsprūdo jai.
– Girdėjau jų giesmes apie žuvusius, – įsterpė Diana, – jos tokios pat liūdnos kaip ir jų kapai, kaip ir jų muranos.
– Tiesa. Jos prislegia kaip akmenų krūva. Beje, jų ir sandara panaši į muranų.<...>
Jis stengėsi paaiškinti, kad išskirtinė mirties svarba suteikia šių žmonių likimui amžinumo prieskonį, nes mirties didybė pakylėja juos virš kasdienybės menkumo“.
Matome net Orošo tvirtovės „kraujo prižiūrėtojo“ Marko Ukaciere požiūrį – čia atsiranda vietos ir  „kraujo pinigų“ ekonomikai – nors pinigai ir vadinasi „kraujo“, bet jie vis tiek – pinigai.

Taip tapoma truputį realistinė, truputį fatalistinė, truputį socialinė drobė. Nepaneigsiu – tikrai labai įdomu, talentingai parašyta, bet tuo pačiu ir... Pažintiniška – rašytojas bando ne tik pasakoti, bet ir aiškinti, per daug aiškinti, todėl, pvz., „kraujo pinigų ekonomikos“ epizodas atrodo dirbtinis. Aiškiai sukonstruota – veikėjams, jų poelgiams, trūksta kažkokio netikėtumo, neschematiškumo. Susidaro įspūdis, kad knyga rašyta gerovės valstybės išpaikintam prancūzui, tarsi egzotiška kelionė į Ismailo Kadaro gimtinės paslaptis. Tarsi meninis išplėstinis kelionės gidas. Ir atrodo yra viskas, kas lyg ir turėtų griebti už širdies, bet negriebia. Gali būti, kad tai – mano širdies problemos. Kita vertus, jau prabėgo pora mėnesių kaip skaičiau knygą, o lėtai gelstantys kruvini aukos marškiniai kartais vis dar suplėvesuoja prieš akis, išgirdus žodį „kalnai“.

* – įdomu, ar sugebėjo tai padaryti komunistai, pusę amžiaus valdę Albaniją. Knyga, deja, pasakoja tik apie XX a. tarpukario laikotarpį. Šį rudenį pasišnekėjęs su albanu išsiaiškinau, kad vis dėlto Kanunas jau – istorinė sąvoka. Ir ačiū Dievui. 

Egzotiška kelionė