Apie knygą: Frank Miller – SIN CITY: MOTERIS, DĖL KURIOS ŽUDYTUM
Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9789955247418
Puslapių skaičius: 206

Nežinia, kodėl neseniai gana netikėtai „Alma littera“ išleido dvi knygas iš „Nuodėmių miesto“ (ar vis dėlto „Nuodėmingo miesto“ (angl. Sin City?) serijos: „Sunkus atsisveikinimas" ir „Moteris, dėl kurios žudytum". Ar nebūtų buvęs geriausias momentas tuomet, kai prieš porą metų kino teatrų ekranus juodai baltu krauju užplūdo Roberto Rodriguezo ir Quentino Tarrantino padaryta kino versija? O gal tiek prireikė laiko suderinti autorinių teisių klausimus, pasiryžti rizikai, skaitytojų teismui pasiūlant pirmąjį „pieštinį romaną“ lietuvių kalba. Taip, būtent „pieštinį romaną“ arba „pieštinį pasakojimą“, būtent taip „rimtuosius“ komiksus vadina užatlantėje.

Tiesa, būta poros bandymų šiuo kitose šalyse nepaprastai populiariu žanru sudominti skaitytoją: galime prisiminti „Kelionę į Tulumą", tačiau bent jau kol kas, mano žiniomis, tik vaikai ir paaugliai pamažu pratinasi prie komiksų, o išeiti į suaugusių auditoriją iki „Nuodėmingo miesto“ rimtesnių mėginimų berods nebuvo. Nežinia, kaip pasiseks šis mėginimas – neįsivaizduoju, kaip ši knyga susiras skaitytoją, nes, bent jau man, visiškai neaišku, kas ja susidomės, ypač kai knygos nelydėjo jokia pristatymo kampanija.

Frankas Milleris – vienas garsiausių „pieštinių pasakojimų“ suaugusiems autorių, o jo „Sin City“ serija yra laikoma kultine – kodėl? Nežinau. Gal dėl to, kad detektyvo žanras nuo pat atsiradimo visada buvo populiarus, o dar kai turime iliustruotą detektyvą noir tikrąja prasme, t.y. – juodai balto piešinio, ir iliustruotą meniškai, o ne kaip nors primityviai – tai yra mažiausiai įdomu. Be to, ir pasakojimų siužetai nėra visiškai beviltiški, kad ir šis: nors nuo pat pavadinimo aišku, kad jis pasakos apie kažkokią  femme fatale, tačiau ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pradžių: mat iš pradžių mums atrodo, kad Dvaitas prašomas būti kilniuoju riteriu, o pasirodo... Ne, detalių neatskleisiu. Beje, sutiksite čia ir filme matytą galiūną Marvą, pamatysite mirtinai pavojingas senamiesčio mergaites ir dar daug pažįstamo. O jeigu nematėte – jums bus pirmas žingsnis į šį tamsų, niūrų, (anti)romantišką miestą. Aišku, veikėjų individualizavimui čia naudojamas ne tiek tekstas, kiek piešinys, nėra reikalo stengtis ir aprašyti veikėją - jį galima nupiešti – kartais vienam dramatiniam planui panaudojant ištisą atvartą be teksto. Arba – pavyzdžiui, du žvilgsniai: minėtoji femme fatale Ava, žvelgianti pro langą, ir į ją žvelgiantis policininkas Vis dėlto, vidiniai monologai ir veikėjų dialogai taip pat vykusiai kuria pasakojimo nuotaiką. Ir nors jie nepasižymi metaforų ar kitų meninių priemonių gausybe, savo užduotį atlieka. „Ji išplėšė mano seilą ir iškratė gabalais kaip kokią peleninę, bet ar mano protui to pakanka? Prakeikimas, ne! Jis man grąžina tą jos akių žvilgsnį, kai pasakojau jai apie savo tėvą. Tuo metu mudu rūkėme žolę, buvom pradėję kikenti ir negalėjome liautis.“ (p. 43).

Bet grįžkime prie to, kodėl gi šis kūrinys gali nerasti skaitytojo. Vieną priežastį jau sakiau – jis žinomas tik tiems, kurie domisi komiksais (tokių nėra daug), ir tiems, kurie matė filmą „Sin City“ (ir anaiptol ne visiems mačiusiems jis paliko gerus įspūdžius, kaip sakė mano vienas draugas – „Kas ten gero? Estetiškas žudymas?“. Paskutiniame puslapyje (bet ne nugarėlėje) užrašas „knyga skirta skaitytojams nuo 14 metų“ galbūt pritrauktų paauglius, bet, paradoksas, ši „pieštinė istorija“ gali neįtikti paaugliams tuo, jog veiksmo čia nėra daug, erotinės scenos  – subtilios ir „retušuotos“, ir, kaip sakiau, piešiniai nėra tik pasakojimo iliustracijos. O suaugusieji... Ar tik neliks stereotipo gniaužtuose, kad komiksas negali būti kažkas daugiau nei ančiuko Donaldo nuotykiai, ar, geriausiu atveju, vaikiškai naivūs „Spaidermenai“.

Ir vis dėlto, norėtųsi palinkėti knygai sėkmės. Vien dėl to, kad tai – tikrai meniškas „pieštinis pasakojimas“, vien dėl to, kad paskui „Sin City“ gal ateitų „Sandmanas“ ir kiti žymūs šio žanro kūriniai. Štai, leidykla „Obuolys“ surizikavo pradėti versti mangas. Vadinasi, keičiasi ir knygų pasaulis, o kuo daugiau įvairovės – tuo įdomiau gyventi. Ir skaityti.

Kaip tai atrodo (tiesa, ne lietuvių kalba):

O štai ir femme fatale: