Apie knygą: Arvydas Šliogeris – Melancholijos archipelagai. Žodžiai ir vaizdai
Leidykla: Apostrofa (2009)
ISBN: 9789955605546
Puslapių skaičius: 170

Kelias savaites dariau eksperimentą. Sutinku ką nors iš draugų/pažįstamų, klausia: „Ką veiki?“ „Šliogerį skaitau“, – atsakau. „Egzaminą laikysi?“ – „Jau išlaikiau...“ Kurį laiką įsivyrauja tyla. Kol kas – ne Transcendencijos. Nes esame įstrigę tikslų pasaulyje: ką nors pasiekti, išlaikyti egzaminą, ar – parašyti apžvalgą. Čia jau geriau. Skaitau todėl, kad parašyčiau. Kad perleidusi per savo mintis šitą tekstą, pagaminčiau kitą. Akivaizdžiai blogesnį, nes sėdusi į Kalbos mašiną, nemoku jos suvaldyti. Ypač filosofinės kalbos.

„Filosofija, kaip melancholiškos „išminties“ siekis, visada gyvena pakeliui – pakeliui į Niekį ir pakeliui į Esmą. Filosofija – tai kalba...“, – cituoju iš „Melancholijos archipelagų“, p. 74. Tačiau abstrakčios sąvokos, tokios kaip Niekis ir Esmas, dar ir didžiosiomis raidėmis, man lyg raudonas šviesoforo signalas. Reikėtų sustoti, bet sustoti negaliu – ir įvažiuoju į peizažus...

Tai daugiausia saulėtekiai. Vietovės, kurias nežinia dėl ko atpažįstu, nors tikrai nesu buvusi. Ryto sruvainiuose suliepsnoję krūmai, kuriuos vos įžvelgiu. Dvikamienis beržas – rodos, siluetas tas pats ir p. 74, ir p. 79, ir p. 84..., bet laikas ir žiūros taškas keičia topografiją. „Tribalija“, „Gergovija“, „Tahuantinsuju“... „Pasakė, kad nuotraukoms reikia pavadinimų, tai ir pavadinau“, – gūžteli pečiais autorius, per knygos pristatymą priremtas prie sienos. Jo paaiškinimas tik iš pirmo žvilgsnio naivus: juk raidė – tai tam tikras ženklas, vadinasi, arbitralus, tad neturėtų nieko reikšti, tik parodyti.

Mes ir žiūrime.

Tačiau kur? – Į Ekranus. Esame Ekranų civilizacija, valdoma gyvenimo automatizmo. „Per šaltą sąmonės ekraną nusidriekia tokių pat šaltų šešėlių eisena.“ (p. 102). „Taip nepastebimai visas mūsų judrumas persikelia į teatrą, cirką, stadioną, tampa šešėlių spektakliu, vykstančiu gigantiškoje Ekrano scenoje, t. y. mumyse pačiuose. Mes jau tik simuliuojame gyvenimą, ir net ne gyvenimą, o mums primetamus (kieno? mūsų pačių!) pseudogyvenimo modelius, likusius tik kalboje: supermodelius. Cirkas tampa vienintele realybe, o virtualūs vaidmenys – vienintele mūsų mumifikuoto mechaninio judrumo vieta“ (p. 105).

Taigi – „mes“, „mūsų“, „mums“... Primygtinis siūlymas pripažinti, kad šios knygos tekstas – veidrodis. Darosi nejauku. Vargu ar norime, pažvelgę į veidrodį, išvysti... Ekraną. Gal todėl mums čia rodomi dar ir paties A. Šliogerio fotoobjektyvo užfiksuoti peizažai. Filosofijos ir fotosofijos jungtis. Ji melancholiška. Nes tai, kas čia vyksta, yra Gamtos aukojimas žmogui: ji paradoksaliai įrėminama nuotraukose tam, kad atvertų erdves mūsų žvilgsniui. „Mes privalome turėti Debesiją“ – palikti vietos debesims, medžiams, upokšniams, saulei, vėjui, lapo šlamėjimui.

Knygos lapo?

Galbūt. „Melancholijos archipelagų“ taip pat.