Apie knygą: Alberas Kamiu (Albert Camus) – Svetimas
Leidykla: Baltos lankos (2005)
ISBN: 995558484X
Puslapių skaičius: 111

Apverskite knygą. Į jus žiūri dvasingas, reikšmingai antakius suraukęs prancūzas, kurio pravertose lūpose tradiciškai smilksta cigaretė, nors sukilusios mintys jau seniai privertė ją pamiršti. Tai Alberas. Alberas Kamiu, savo esė („Sizifo mitas“) ir romanais („Svetimas“, „Maras“) atskleidęs žmogaus gyvenimo – absurdo teoriją ir tapęs vienu garsiausių 20 – tojo amžiaus egzistencialistų. Antrajame savo romane „Svetimas“ Nobelio premijos laureatas parodo žmonijos susvetimėjimą ir paties gyvenimo nereikšmingumą vienintelio svarbaus ir verto dėmesio reiškinio – mirties – akivaizdoje.

„Visada liksiu pats sau svetimas“ – teigė genialusis filosofas Kamiu, kuris romane persikūnija į pagrindinį veikėją Merso. Parašytas lengvu stiliumi, kūrinys nevargina skaitytojo filosofiniais išvedžiojimais ar nesibaigiančiomis apmąstymų tiradomis, Merso tiesiog rūko, geidžia, eina į darbą ar sėdi balkone – gyvena, į nieką nesigilindamas ir taip patvirtindamas kažkokios pseudoprasmės ieškojimo beprasmybę šioje smėlio dėžutėje, kurioje visi tupime.

Pagrindinis veikėjas, atrodo, pasiduoda savo būties tėkmei, net nenorėdamas užlaikyti ar paleisti bėgti to pilkšvo katino, kuris vadinasi laikas, tiesiog lyg pašalinis asmuo stebi aplinką, nė trupučio į ją nepasinerdamas, jai nepriklausydamas: „Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau“.

Tarsi koks įsibrovėlis.

Visas Merso gyvenimas susideda iš instinktų, kurie vieninteliai jam ką nors reiškia: moters geidimo, alkio, įpročių tenkinimo, romano pabaigoje – mirties baimės. Bet, kaip netikintis Dievu, jis bijo nežinios, kuri kausto artėjant visa ko pabaigai, o ne pragaro ar bausmės už nuodėmes. Nors meilė dažnai ir būna prasmė, kalėjime Merso svajoja ne apie širdies draugę Mari, o apskritai apie kokias nors moteris, taip parodydamas visišką savo atskirtumą nuo pasaulio. Šis personažas tikrąja to žodžio prasme egzistuoja būtent šia minute ir tuo oro gurkšniu, kurį jaučia nuvilnijant plaučiais, todėl neabejotinai galime vadinti jį egzistencializmo herojumi.

Romane justi aiškus aplinkinių priešiškumas Merso. Paplūdimyje nušovus arabą, teismo prisiekusieji jau iš pat pradžių laiko jį kaltu, ir tardytojas , ir kunigas, kelis kartus stengęsis jį atvresti į tikėjimą, tarsi kaltina, baisisi Merso, kad netiki Dievu. Tačiau net akistatoje su mirtimi jis lieka ištikimas savo įsitikinimams (tiksliau įsitikinimų neturėjimui) ir parodo, koks stiprus pagrindinio veikėjo “buvimo dėl buvimo“ principas.

Nors iš pažiūros ramus, abejingai tiriantis aplinką Merso vis dėlto pratrūksta. Motinos mirtis nesukelia jame jokių jausmų, Mari pamrštama vos pakeitus aplinką, tačiau kai kalbant su kunigu paliečiamas veikėjo savarankiško pasirinkimo klausimas, šis pasiunta ir vienintelį kartą išlenda iš blankaus abejingumo šešėlio. Būtent frazė „Aš melsiuosi už jus“ pažadina neapykantą, kad kažkas net po mirties stengsis palenkti jo pasirinkimą, prilipdyti savo butaforinį Dievą, išsklaidyti tikrovę, kuria gyvena Merso, ir atimti vienintelį dalyką, kuris buvo tikras. Herojus nenori išduoti savęs ir gina savo svetimumą.

Romanas verčia mus suabejoti šio pasaulio prasme (žmogus teisiamas ne už nusikaltimą, o už tai, kad po motinos mirties gėrė kavą su pienu), skatina susimąstyti apie mūsų pačių santykį su pasauliu, vertybių ir tradicijų fiktyvumą. „Akimirką mane apniko juokingas jausmas, kad jie čia susirinko manęs teisti“. Nejučia paklausiam savęs – gal ir aš čia nepriklausau? Gal ir aš esu tas SVETIMAS?