Apie knygą: Sergej Lukjanenko – Žvaigždės - šalti žaislai
Leidykla: Eridanas (2007)
ISBN: 9789986971948
Puslapių skaičius: 332

Mėgstu Seriožos mokslinę fantastiką. Nežinau, gal ir jo fantasy patiktų, bet šiam žanrui nejaučiu potraukio ir vis atidedu vėlesniam laikui.

Seriožos fantastika tokia mūsiška: na, tiesiog limpa prie dūšios ir ilgai išlieka atminty. Deep. Ir aš jau virtualioje erdvėje, kur Antrasis gyvenimas (Second Life) evoliucionavęs iki visiško atsijungimo nuo realybės. Deep. Ir aš, grįžęs iš svetimų galaktikų, sukiojuosi po rusišką virtuvę. Deep. Ir aš, supratęs, kad mano gyvenimas buvo ištrintas, tiesiog sėduosi ant šlapio grindinio ir skaitau dar vieną ruselio patiekalą.

„Žvaigždės – šalti žaislai“ ir tęsinys „Žvaigždžių šešėlis“ – dilogija, pernai pasirodžiusi lietuviškai, - dar viena lukjanenkiška kosminė opera. Tiesą sakant, jau dabar suprantu, kad po poros mėnesių šitų knygų siužetą maišysiu su „Svajų linijos“, „Spektro“ (kurio niekur negaunu pirkt) ar „Genomo“ istorijomis, nes, kad ir koks skanus Seriožos skaitymas bebūtų, jau jaučiu kartojimąsi. Ale, nematau tame didelio blogio: Remarque, Hemingway, Hesse ir krūva kitų taip pat velka paskui save etiketę „perskaityk mano vieną knygą, tai žinosi, ko gali tikėtis kitose“. Gerai, kad Seriožos atveju turime žanrą, kuriame siužetas vaidina svarbų vaidmenį ir nuolat eskaluojama ta pati tematika rašytoją pasmerktų Žemaitės likimui.

Taigi, Lukjanenko išsisėmė jau senokai, bet teberašo nuostabią komercinę literatūrą, kurią skaitau su maloniu realybės užsimiršimu. Dievinu jo tekstuose užslėptas Visatos sovietizacijos idėjas – kaip ten bebūtų, rusų nacionaliniai fantastiniai ypatumai čia atskleidžiami visu gražumu, o man, sovietų palikuoniui, tai dvelkia tikrų tikriausia nostalgija. Panašiai kaip rusų filmai, kuriuose vyrauja specifinis Meilės (žmogui ir šaliai), Draugystės (tautų ir žmonių), Taikos (valstybėje ir šeimoje) ir Laisvės (asmeninės ir tautinės) perspektyvizmas. Šiandien stengiamės nuo primesto mąstymo atsiriboti, bet be konkurencijos pripažįstam, kad rusų humoras mums juokingiausias, nors ir gimsta jis iš gyvenimo (ne taip seniai Piterio parduotuvėje pirkau vodkės butelį ant kurio puikavosi užrašas „Dlia vašego zdorovja“). O aš pripažįstu, kad rusų fantastika man suprantamiausia ir priimtiniausia, nes tik ten galiu rasti to sveikai alkoholinio požiūrio į gyvenimą čia, Žemėje, ir ten, Galaktikoje. 
„Žvaigždės – šalti žaislai“ – dar vienas lekiojimas po išsemtas kosmoso platybes. Kontaktai su Stipriosiomis rasėmis užmegzti, po kosmosą šuoliuojama šviesmečiais, tik problema ta, kad žmonės laikomi antrarūšėmis būtybėmis, kurios tinka tik erdvėlaivių vairuotojų vaidmeniui: gi tik jie geba iškęsti hipererdvinį šuolį. (Antra neeasminė bėda dar ta, kad tokiame laikmetyje žmonos su vyrais bendrauja per kitų perduodamus laiškus). Vienas toks „vežėjas“, Piotras Chrumovas, eilinės kelionės į Žemę metu sužino, kad greit žmonės bus nebereikalingi ir žydroji planeta - sunaikinta. Na, tada ir užverda košė, kuri turi baigtis arba žmonijos žūtimi, arba nacionaliniu rusų indėliu į pasaulio gelbėjimą.  O kaip viskas baigėsi sužinos tik perskaitę iki pabaigos.

Daug dilogijos siužetinių linijų kažkur girdėtos-matytos, bet viskas meistriškai sulipdyta į dvi knygas, kuriose laviruojama tarp Strugackių „Vidudienio pasaulio“ utopijos, Ch. Rowley „Kovinės formos“, H. Harisono „Plieninės žiurkės“ šnipinėjimo, I. Asimovo „Fondo“ lygio politinių peripetijų ir „Nepaprastų italų nuotykių Rusijoje“ (aš čia apie erdvėlaivio nutupdymą magistralėje). Jei jums kažkas iš minėtų patiko, tai turėtumėte rasti savo siužetinę liniją ir Seriožos „Žvaigždėse“.

Smagaus lekiojimo po socialistinę Galaktiką.