Apie knygą: Tautosaka – GRAŽIAUSIOS KORĖJOS PASAKOS
Leidykla: Mintis (2005)
ISBN: 541700877X
Puslapių skaičius: 254

"Korėja, seniau vadinta Rytų saulėtekio kraštu, ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai buvo paslaptinga šalis, nežinoma net iki 20 šimtmečio pradžios. Europiečiai susipažino su Korėja 1950 metais, kai vyko Korėjos karas. Vėliau šią pažintį praplėtė darbo pasidalijimas ir greita pramonės plėtotė. Šiuo metu Korėja garsėja savo automobiliais, buitine technika, įrankiais, IT produkcija. Visa tai iš jos eksportuojama, tačiau labai mažai žinoma apie Korėjos kultūrą. Kinijos ir Japonijos kultūra Vakarams gana gerai pažįstama, o per 5000 metų egzistuojančia Korėja, kurios kultūra itin unikali, tikrai mažai buvo domimasi. Europiečiai tyčia nekreipdavo dėmesio į Korėjos kultūrą, laikydami ją Kinijos ir Japonijos kultūros šaka. Todėl aš tikiuosi, kad ši knygelė bus gera proga lietuvių skaitytojams plačiau suvokti tradicinę Korėjos kultūra." (4 p.) - taip įžanginį knygos "Gražiausios Korėjos pasakos" straipsnį "Sveiki atvykę į pasakų karalystę!" pradeda baltų tautosakos tyrėjas Dzinseokas Seo, išvertęs iš korėjiečių į lietuvių kalbą knygoje pateikiamas pasakas. Nežinau, kiek buvo to "tyčia" korėjiečių kultūrą tapatinant su kinų ar japonų (mano nuomone, čia daugiau nežinojimo ar paprasčiausio neįsigilinimo: man ir dabar gėda, kad kartą per neapsižiūrėjimą feng-shui kultūrą priskyriau ne kinams, o japonams), tačiau suprantamas ir korėjiečių nusivylimas, nes ne kartą pats piktinausi, kai kokie prancūzai klausdavo, ar labai lietuvių kalba skiriasi nuo rusų, ar Rygą laikydavo Lietuvos sostine.

Kultūras gali skirti tik kai su jomis bent šiek tiek susipažįsti. Ir pradėti nuo pasakų nėra pats blogiausias būdas: mano pirmoji pažintis su daugeliu tautų prasidėjo nuo a. a. serijos "Pasaulio pasakos" (visą sąrašą rasite čia). Pavyzdžiui, skaitydamas visas iš eilės šios serijos knygas, dar sovietiniais metais, kai visi buvusios Jugoslavijos gyventojai buvo vadinami jugoslavais, ilgai sukau galvą, kur Europoje rasti chorvatų tautą (taip kroatai vadinti, kol nepradėta vartoti lietuviškesnis šios tautos pavadinimas), nes 1985 m. nebuvo nei vėliavos su šachmatų langeliais, nei Kroatijos futbolo rinktinės III-ios vietos Pasaulio futbolo čempionate Prancūzijoje, nei šios šalies krepšinio rinktinės sidabro Barselonos olimpinėse žaidynėse, nei lietuvių autobusų Plitvicos ežerų nacionaliniame parke. 1980 m. šioje serijoje išleistas ir korėjiečių pasakų rinkinys "Trys dovanos", kuris taip pat buvo mano pirmoji pažintis su Korėja.

Viena iš sovietinių laikų užsienio literatūros problemų buvo vertimai: kūriniai buvo verčiami ne iš originalo kalbos, o iš rusiško vertimo (tai netaikytina pagrindinėms kalboms: anglų, vokiečių ar prancūzų), t. y. lietuviškai tekdavo skaityti vertimo vertimą. Knygos "Trys dovanos" pasakos taip pat buvo verstos iš rusų kalbos, todėl apsidžiaugiau, kai 2005 m. leidykla "Mintis" pristatė korėjiečių pasakas, tiesiogiai verstas iš korėjiečių kalbos.

Knyga "Gražiausios Korėjos pasakos" puikiai išleista, beveik tokio pat formato kaip ir "Trys dovanos". Tiesa, naujojoje yra tik devynios pasakos, tuo tarpu 1980 m. leidime - net 86. Tačiau, kaip minėjau, didžiausias antrosios trūkumas yra vertimas iš vertimo, o papildomu pirmosios privalumu laikyčiau anksčiau minėtą įžangą, kurią kartu galima laikyti ir paaiškinimais, bei iliustracijų autorę - Lietuvoje gyvenančią korėjietę Eunok Kim Kang.

Net ir neperskaičius visų 86 senojo leidimo pasakų, abu vertimus lengva palyginti, nes kai kurios pasakos sutampa: pavyzdžiui, "Kaip tigras churmos išsigando" ("Trys pasakos") ir "Žvėris, baisesnis už tigrą" ("Gražiausios Korėjos pasakos"), "Apsukrus zuikis" ("Trys pasakos") ir "Gudrus triušis" ("Gražiausios Korėjos pasakos") ar "Apie brolius Chin Bu ir Nor Bu" ("Trys pasakos") ir "Hungbu ir Nolbu" ("Gražiausios Korėjos pasakos"). Pavadinimai akivaizdžiai skiriasi: tikėtina, kad naujesni vertimai tikslesni.

Lyginti turinį galima pradėti nuo pasakos apie tigrą: dabar žodis "churma" nebevartotinas - šis vaisius vadinamas persimonu. Tačiau pasakoje iš tiesų minimas net ne persimonas, o gotgamas - "džiovintas persimonas, korėjiečių vaikų mėgstamiausia užkanda" ("Gražiausios Korėjos pasakos"; 44 p. pastaba). Tačiau didžiausias netikėtumas laukia vėliau: knygos "Trys dovanos" pasakoje vaikui gavus churmos/persimono/gotgamo, tigras išsigąsta ir pabėga į kalnus: "Nuo tos dienos iš tolo prie kaimo nėjo" ("Trys dovanos"; 12 p.). O knygoje "Gražiausios Korėjos pasakos" išsigandęs tigras nutykina į tvartą ir prigula šalia jaučio. Tuo metu ateina vagis, kuris vietoj naminio kinkomo gyvulio pavagia piktą laukinį "kačiuką". Tigras išsigąsta vagies, vagis - tigro. Šiaip ne taip jie vienas kitu atsikrato (vagis įlipa į medį, o žvėris pabėga), tačiau tigras sutinka zuikį, kuris, perpratęs tigro kvailumą, nutaria atvesdinti jį į protą. Vis dėlto žmogus pergudrauja zuikį, dar labiau įbaugindamas tigrą. O zuikis dar ir uodegos netenka: "Zuikis tampėsi tol, kol virvė jo uodegą išpašė ir nutrynė... Išsilaisvinęs zuikis nėrė iš medžio nė skausmo nejausdamas. Nuo tada zuikio uodega liko tokia išpešiota ir striuka." ("Gražiausios Korėjos pasakos", 54 p.). Tik dabar baigiasi pasaka - panašu, kad naujasis leidimas ir vėl geresnis.

Palyginkime pasakas apie apsukrų/gudrų zuikį/triušį: Korėjos Rytų jūros karalius drakonas susirgo ir vienintelis vaistas, galinti jam padėti, buvo gyvo zuikio/triušio (kiškio?) kepenys. Atgabenti šį padarą į jūrų valdovo rūmus apsiėmė vėžlys. Saldžiais pažadais jis ant šarvo atplukdo zuikį-triušį-kiškį į rūmus, tačiau šis, sužinojęs tikrąją priežastį, apsimeta palikęs kepenis krante ir paprašo grąžinamas atgal, kad galėtų atvykti pas valdovą su kepenimis ir deramai įvykdyti savo pareigą - išgelbėti drakoną. Atsidūręs sausumoje zuikis-triušis-kiškis deda į kojas už visus tris. Šią pasaką galėjote ne tik skaityti, bet ir pamatyt, nes pagal ją suskurtas animacinis filmukas.

Nesigilindamas į siužeto subtilybes, siūlau pakaityti abiejose knygose pateikiamų pasakų pabaigas:
"Tiek jį vėžlys ir tematė. Argi jis gali zuikį pavyti!
Žinojo vėžlys, kad su drakonu menki juokai. Nebeišvengtų jis dabar ryklio dantų. Pagalvojo pagalvojo vėžlys ir nusprendė: "Jeigu kvailas zuikis gali žemėje gyventi, kaip nors išsiversiu ir aš!"
Ir liko vėžlys žemėje.
Iš jo ir paeina visi sausumos vėžliai.
O zuikiai nuo to laiko iš tolo neina prie jūros kranto ir nesišneka su vėžliais." ("Trys dovanos", 125-126 p.)
"Vėžlys bejėgiškai žiūrėjo į dingstantį triušį ir graudžiai raudojo:
- Mane apgavo, nes buvau nepakankamai lojalus. Ką man daryti? - Dar pridūrė: - Mano nelaiminga liaudis... Kaip man grįžti ir susitikti su savo karaliumi ir liaudimi, nepavykus gauti triušio kepenų? Verčiau nusižudyti šioje žemėje. - ir pakėlė galvą ketindamas trenkti į akmenį, bet staiga išgirdo kažką šaukiant:
- Vėžly, paklausyk manęs!
- Nustebęs vėžlys pasuko galvą balso link, o ten stovėjo šventasis senelis baltais drabužiais, kuris šypsodamasis pasakė:
- Tavo atsidavimas yra toks didis, kad pasiekė dangų, todėl aš Dievo sprendimu ir duodu tau šventąjį vaistą. Skubiai plauk ir išgydyk karalių.
Baigęs kalbą, jis ištraukė vaistą iš rankovės. Vėžlys du kartus džiaugsmingai nusilenkęs paėmė vaistą, dydžio kaip gudobelės vaisius, švelniai blizgantį ir gardžiai kvepiantį. Tada dar kartą nusilenkė ir padėkojo:
- Jūsų dorumas sujaudins mūsų karalių. Ar galėčiau išgirsti jūsų didįjį vardą?
- Aš esu Huata*, - tarė senelis ir tyliai pradingo." ("Gražiausios Korėjos pasakos", 99-100 p.)
Nežinau, kuri pabaiga artimesnė tikrajai, tačiau "pasakiškesnė" ir man labiau patikusi yra pirmoji.

Dz. Seo vertimas praranda patrauklumą dar labiau, kai pasakas pradedi skaityti atidžiau: knygoje "Gražiausios Korėjos pasakos" pasitaiko logikos ar kalbos netikslumų (pavyzdžiui, vienoje pasakoje veikia tai triušis, tai kiškis, kitoje moteriškė "spragtelėjo liežuviu", talismaną liepė pakabinti "ant galvos" ir "porą kartų žagtelėjusi liovėsi kvėpuoti" (viskas 200 p.)), keistai skambančių palyginimų ("Mūsų patarlė sako, kad bėgdamas nuo elnio tigrą sutiksi", 80 p.), minties šuolių ("Šarkų padedamas išsigelbėjęs jaunuolis nepamiršo jų malonės ir daugiau neapgalvotai niekad nežudė gyvų padarų, jis padarė daug gero žmonėms.", 109 p.). Tačiau labiausiai knygoje "Gražiausios Korėjos pasakos" man trūko pasakų, t. y. to stiliaus, kuris pasakas išskiria iš kitų žanrų. Štai ištrauka iš "Pamaldžioji mergelė Čong":
"Bet Šimą kankino dar vienas rūpestis: jie vis neturėjo vaikų. Vieną dieną jis pasakė žmonai:
- Žmona, sėsk ir klausyk manęs. Man labai neramu, kad aš gyvenu per daug patogiai, o tu viena nuolat sunkiai dirbi. Nedirbk sunkių darbų ir nepersistenk. Tačiau man širdį slegia dar vienas didelis rūpestis. Mums jau po 40 metų, ir aš bijau, kad mūsų šeimos tradicijos nutrūks, nes neturime vaikelio, tad kaipgi galėsim susitikti su savo protėviais danguje po mirties? Ir kas suruoš mums metines? Mano nerimas išsisklaidytų, jei galėtum pagimdyti bent vieną vaiką, nors jis ir būtų neturtingo neregio vaikas. Pasimelskime ir paklauskime Dievo.
- Nuoširdžiai pasimelsiu.
Tada Šimo žmona paruošė auką iš uždirbtų pinigų ir pasimeldė iš visos širdies. O nuoširdi malda visada duoda gerų vaisių." (193-194 p.)
Argi taip pasakojama: ne tik niekas neklausys, bet ir pats pasakotojas užmigs. Straipsnyje "Sveiki atvykę į pasakų karalystę!" minima, kad "Pamaldžioji mergelė Čong" - tai pasaka, atliekama pansori (dainos žanras, atliekamas profesionalaus dainininko (pansori dainą "galima palyginti su opera, kurią atlieka tik vienas atlikėjas", 10 p.) ir trunkantis virš 5 valandų). Nors tai labai skiriasi nuo lietuvių pasakojimo tradicijos, tačiau vis tiek negalima pateikti šios pasakos taip neįdomiai.

"Gražiausios Korėjos pasakos" vertinga knyga lyginant lietuvių ir korėjiečių kultūrų skirtumus. Pavyzdžiui, pasakoje "Hungbu ir Nolbu" rasite išvardinta, kas Korėjoje laikyta blogu elgesiu: "Nolbu padarydavo daug negero: be perstojo girdavosi, keikdavosi, akiplėšiškai elgdavosi, mušdavosi, šokdavo laidotuvėse, vėduodavo į degantį namą, įkyriai derėdavosi turguje, brukdavo į burną verkiančiam vaikui mėšlą, pliaukštelėdavo nekaltam žmogui, pasiglemždavo merginą už skolą, griebdavo senelius už apykaklės, spirdavo nėščiai į pilvą, pridergdavo prie šulinio, užtvindydavo ryžių laukus, berdavo žemę į virtus ryžius, pjaudavo bręstančius javus, pastumdavo kuprių ir mindžiojo sėdintį elgetą, mušdavo lazda puodžius, iškasdavo mirusių kaulus ir perlaidodavo juos kitoje vietoje, žadindavo miegančius šauksmais, trukdydavo vestuves, pramušdavo skylę laive, besirengiančiame plaukti į banguotą jūrą, apmėtydavo žeme besimaudantį žmogų, sugnybdavo spuogą ant veido, įpildavo paprikos miltelių į akį sergančiam akių liga, traukdavo per dantį sergantį žmogų, įgnybdavo mažam vaikui, išardydavo sėkmingus sandėrius, paleisdavo gaidį į tyliai besimeldžiančių būrį ir t. t." (110-111 p.).

Pridėjus Dz. Seo įžangą, šios devynios pasakos būtų puiki knyga vaikams ir suaugusiems, jeigu ne tas "pjaunantis" stilius ir gausybė klaidų bei netikslumų, dėl kurių gražiausios Korėjos pasakos netenka savo grožio. Negražios pasakos nėra įdomios, o neįdomios pasakos nepasiekia skaitytojų. O tie, kuriuos jos vis dėlto pasiekė, lieka nusivylę: ne, ne pačiomis pasakomis, o korėjiečių pasakomis lietuvių kalba.

Gražiausios Korėjos pasakos

* - Garsus istorinis kinų gydytojas, kuris pirmą kartą pasaulyje atliko viso kūno anesteziją.