Te visad šviečia saulė

Apie knygą: Erich Maria Remarque – KELIAS ATGAL
Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9789955245278
Puslapių skaičius: 232

Nesu tas, kuris mano, jog geresnių rašytojų už E.M. Remarque‘ą nėra. Bet pripažįstu – jis rašė puikias knygas. Tik rūpestis – perskaičius „Vakarų fronte nieko naujo“, „Juodąjį obeliską“ ir „Tris draugus“, nežinia, ar beverta skaityti toliau. Nes pirmoji knyga – viena iš tobuliausiai atskleidusių karo beprasmybę ir rutiną, antroji ir trečioji – „prarastos kartos“ tragediją. Visos kitos knygos daugiausia atkartoja ir gal šiek tiek paplėtoja šias temas, bet nelabai ką pasako naujo.  Ir vis dėlto...

 „Kelias atgal“ – tai pasakojimas apie tai, kaip karas virsta taika. Būtent ta „tarpinė“ knyga tarp „Vakarų fronte“ ir kitų minėtų dviejų.  Būtent pati akimirka, kai nutyla pabūklai, kai nebereikia drebėti dėl gyvybės, kai vėl, rodos, galima pasinerti į gyvenimą.  Ir, rodos, vėl viskas bus kaip buvę. Bet kaip sunkiai karas virsta taika!

Knygą skaičiau seniai. Bet kai kurie jos epizodai – iki šiol gyvi mintyse. Pavyzdžiui, kaip grįžtantys namo vokiečių kareiviai susiduria su amerikiečių kareiviais. Sotūs, aprūpinti, blizgantys naujomis uniformomis amerikoniokai nori gauti atminimo kartoninius (taip, kartoninius – Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietija buvo taip išsekus, kad trūko visko, taip pat ir tvarsliavos) vokiečių tvarsčius. Vienas iš kareivukų gan greitai sumoja, kad buvusiems priešams galima parduoti ne tik tvarsčius – bet ir medalius, kitas smulkmenas. Tačiau prieš tai – pokalbį ir komercinius mainus - susidūrimo momentas, namo grįžtantys vokietukai vėl per akimirką pavirsta kariais, nes jie sugeba ir vis dar pasiryžę kautis bet kurią akimirką.

Goslus ir siautulingas pirmasis vakaras, kai vyrukai vėl pamato moteris ir – neįtikėtina – gali jas paliesti. O palietus norisi ir daugiau. Sarkazmo kupinas susitikimas su mokytoju, kuris savo moksleivius visa kolona nuvedė į verbavimo punktą – fur Deutchland! Ir vieno iš draugų nutrūkimas, kai skaitoma kalba kaip garbingai krito jo klasiokai kovoje: „Žinote, kaip jis mirė? Kabėdamas ant spygliuotos vielos ir graibydamas iš pilvo krentančias žarnas! Žinote, kur jis ilsisi? Ne žalios žolės pataluose, o purvo duobėje!“ (atsiprašau, cituoju iš atminties).

Kaip ir visose jo knygose, taip ir šitose, viena iš centrinių temų – draugystė ir jos išbandymai.  Fronte nebuvo buržua ir paprasto darbininko, mokinio ar valstiečio. Visi buvo kareiviai, dalinęsi paskutine nuorūka ir gerbę vieni kitus ne už tai, kas jų tėvai, o už drąsą, sumanumą ar mokėjimą lošti kortomis. Bet grįžus namo toji vienybė staiga ima eižėti – vėl atsiranda socialiniai statusai, kilmės, turtas. Ir čia susimąstai, kad ne veltui Hitleris taip šlovino „frontmensch“ patirtį ir mentalitetą... 

Viena iš didžiausių rašytojo dovanų – jis moka rašyti labai emocingai (o kartais – tiesiog sentimentaliai) ir, be abejo, tas emocijas perteikti skaitytojui. Todėl tekstas be galo gyvas ir įtaigus. Įspūdžiai ir vaizdai išlieka ilgam.

Tad – gal ne pati pati, bet vis tiek labai gera knyga.