Disko pasaulis, nepaisant kai kurių smulkių skirtumų (pvz. to, kad jis keliauja per begalinę visatą ant milžiniško vėžlio, dėl kurio lyties nepaliauja ginčytis mokslininkai, nugaros), yra labai panašus į mūsiškį. Net ir šventės panašios - mes švenčiam Kalėdas, diskiečiai švenčia Kiaulėdas. Galbūt jie, kaip ir mes, prisiryja kaip kiaulės per minėtą šventę...na, bet nereikia nukrypti nuo temos. Taigi, yra Kiaulėdos, yra ir Kiaulėdų Senelis, kuris užsiima tuo, kad Kiaulėdų išvakarėse kiaulėmis kinkytomis rogėmis skrieja per pasaulį, lenda pas žmones namo per kaminą, suvalgo jam paliktą pyragėlį, susirenka kiaulėms paliktus runkelius, pasako "Ho ho ho", palieka kokią nors smulkmeną ir išnyksta. Kaip ir kiekvienas filantropas, jis turi priešų, o priešai turi pinigų nusamdyti profesionalams, kurie jų problemą išspręstų.

Profesionalai, kitaip tariant, Žudikų gildija, truputį nustebinti tokio neįprasto užsakymo, bet tik truputį. Juos sunku nustebinti, ypač jei už darbą sumokama iš anksto. Laimingo sutapimo dėka, Ankh-Morporko Žudikų gildija turi reikalingą specialistą - poną Teatimę, kuriam nepatinka kai jį pavadina Laiku Arbatėlei ir kuris šiaip yra truputį...keistas. Ta prasme, kad jaučia nesveiką malonumą, atlikdamas užsakymus, kas laikoma blogu skoniu, ir kartais pašalina liudininkus, kas yra itin neprofesionalu - juk už juos nebuvo užmokėta, o kuo tada žudikas skiriasi nuo paprasto žmogžudžio? Tačiau kadangi ponas Teatimė yra nepaprastai talentingas savo srityje, šie jo smulkūs trūkumai yra toleruojami. Tokiu būdu užsakymas atitenka jam, ir nė trupučio nenustebęs ponas Teatimė ima jį vykdyti.

Ir sėkmingai įvykdo.

Tačiau...

...tačiau tuomet atsilaisvina neįsivaizduojami kiekiai Tikėjimo. Juk Kiaulėdų senelis - universali antropomorfinė personifikacija, galiojanti, taip sakant, visame Diske, o ne kokiam nors viename regione, kaip dauguma smulkių dievukų. O su Tikėjimu problema ta, kad ši medžiaga chemiškai (mitologiškai?) itin aktyvi ir grynajame pavidale išsilaiko labai trumpai - tik kol susijungia su kokia nors tinkama idėja. Tada iškrenta labai įdomios nuosėdos - Pagirių O dievas (nes niekas jo dievu nešaukia, visada tik "O dieve!", Kojinių Siurblys, atsakingas už tai, kad po skalbimo nerastumėt bent vienos kojinės, Plikės Goblinas (nuima jums plaukus ir sukiša į šukas. O žinot tuos šlykščius plaukų veltinius, užkemšančius vonią? Taip pat jo darbas.) ir panašūs sutvėrimai.

Siuzana Sto-Helit, pagal kilmę kunigaikštytė, pagal išsilavinimą guvernantė ir labai racionalaus mąstymo mergina, labiau už viską norėtų tokiais absurdiškais sutvėrimais netikėti, betgi negali, būtent dėl savo blaivaus ir į fantazijas nelinkusio proto - negalima netikėti tuo, ką žinai egzistuojant; juolab, kad pačios senelis yra...tarkim, labai svarbi antropomorfinė personifikacija, taip pat didelis keistuolis. Ir kai senelio bendradarbis atskubėjęs ima cypauti, kad senelis (vėl) išsikraustė iš proto ir išsidirbinėja, Siuzanai nieko kito nelieka, kaip imti iniciatyvą ir dalgį į savo rankas ir eiti taisyti situacijos. Visa laimė, kad ne pirmas kartas.

* * *

-- Gal užsičiaupkit? -- pasiūlė jis [Ridcully]. -Juk Kiaulėdos! Ne laikas kvailiems ginčams, argi ne?

-- Taigi kad laikas, -- niūriai pasakė Neapibrėžtų Mokslų skyriaus vadovas. - Pats tas laikas kvailiems ginčams. Mūsų šeimoj jauteisi laimingas, jei vakarienė baigdavosi be priekaištų kaip kad "Kaip negerai, kad Henris nesutiko daryti verslo su mūsų Ronu". Arba "kodėl niekas neišmokė šitų vaikų naudotis peiliu"? Šitas taip pat buvo prie populiariausių.

-- O dar susipykimai, -- pasakė Ponderis Stibbonsas.

-- O taip, susipykimai, -- atsiliepė Neapibrėžtų Mokslų skyriaus vadovas. - Kiaulėdos netikros be visų sėdinčių ir spoksančių į skirtingas sienas.

-- Žaidimai buvo blogiau, -- pasakė Ponderis Stibbonsas.

-- Blogiau negu vaikai daužantys vienas kitą savo žaislais, kaip manai? Kiaulėdų popietė netikra be ratukų ir lėlių nuolaužų visur ir visuotinio inkštimo. Užpuolimas ir baterijos pridedamos.

-- Mes turėjom tokį žaidimą "Sumedžiok šlepetę", -- pasakė Ponderis. Kas nors paslėpdavo šlepetę. O tada mes turėdavome ją rasti. O tada susipykdavome.

-- Tai nėra visai blogai, -- įsiterpė Šiuolaikinių Runų lektorius, -- Turiu omenyje, Kiaulėdos nėra tikrai blogos, jei visi neužsidėję popierinių kepuraičių. Visada juk būna taip, kad kažkieno siaubinga nusenusi teta užsideda tą kepurę ir koketiškai šiepiasi visiems, nes ji tokia bohemiška.

-- Buvau pamiršęs apie popierines kepuraites, -- pasakė Neapibrėžtų Mokslų skyriaus vadovas. - O varge.

-- O vėliau kas nors būtinai pasiūlo stalo žaidimą, -- pasakė Ponderis.

-- Taip. Kurio tikslių taisyklių neprisimena niekas.

-- Bet tai nesustabdo pasiūlymų žaisti iš pinigų.

-- O po penkių minučių turim du žmones, kurie nebešneka vienas su kitu iki gyvenimo pabaigos dėl vienos monetėlės.

-- O koks nors siaubingas vaikiščias...

-- Aš žinau, žinau! Koks nors siaubingas vaikiščias, kuriam leido neiti miegoti ilgiau, laimi visų pinigus, šlykštus mažas plėšikas!

-- Taigi!

-- E..., - pasakė Ponderis, kuris įtarė, kad jis buvo būtent toks vaikas.

-- Nepamirškime dovanų, -- pasakė Neapibrėžtų Mokslų skyriaus vadovas, kuris tarsi skaitė iš kažkokio vidinio juodojo sąrašo. - Kokios...kokios žadančios jos atrodo visame tame popieriuje, kokios nėščios galimybėmis...o tada tu jas išvynioji ir atrandi, kad vyniojamasis popierius buvo kur kas įdomesnis ir dar turi pasakyti, "Kaip praktiška, šito tikrai prisireiks". Dovanoti nėra geriau negu gauti, manau, tiesiog mažiau gėdinga.

-- Aš išsiaiškinau, -- pasakė Vyresnysis Supermatematikas, -- kad visus tuos metus aš buvau Kiaulėdų dovanų urmo tiekėjas...

-- Tai kad visi mes esam, -- pasakė Vadovas. - Išleidi kalnus pinigų kitiems, o ką gauni pats, nuvyniojęs visus popierius, yra viena šlepetė ir knyga apie ausų vašką.

HO HO HO.