Todėl kaip malonu yra pristatyti čia malonią išimtį iš taisyklės - nesakau, kad visi "Discworld'o" tęsiniai vienas už kitą geresni, tačiau iki tam tikros ribos knygos tikrai ėjo tik geryn, o dabar kurį laiką sukinėjasi vienam lygyje (priešingai nusistovėjusiai nuomonei, tobulumui ribos yra).

Mano nuomone, pagrindinė to priežastis yra, kad Pratchett'as nėjo standartiniu tęsinių kepimo keliu ( t.y. susikuri kažkokius herojus, o paskui valkioji vargšus po visus tęsinius). Jis kūrė ne herojus, o pasaulį - o su tais pasauliais taip jau yra, kad iš pirmos knygos jų nepabaigsi (net Tolkien'as nesugebėjo - va kokių storų knygų prirašė, o vis tiek dar yra ką veikti jo Viduržemyje visokiems priklydėliams iš kitų autorių vaizduotės).

O dėl herojų - tai yra pasaulis, atsiras ir tokių. Kai kurie peršoks į kitas knygas, kai kurie net visose tomuose turės ką pasakyti, o kai kurie viską pasakys vienoje knygoje - viskas kaip ir turi būti normaliam (na, beveik) pasaulyje.

Betgi nenukrypkim nuo temos, kuri yra pirmasis "Discworld"o tęsinys "The Light Fantastic". Būtent nuo jos prasideda pasaulio užpildymas naujais veikėjais, vietovardžiais bei aplinkybėmis, tačiau nepametant senųjų ne-herojų.

Taigi, kaip ir buvo galima nuspėti iš "The Colour of Magic" pabaigos, Giltinė vis tik nepričiupo ne-herojaus Rincewindo - todėl, kad jis tiesiog neturėjo teisės mirti. O ši teisė apribota būtent tuo vieninteliu burtu, kuris tūno jo galvoje ir sėkmingai atmušinėja konkurentų intervenciją, tuo pačiu darydamas Rincewindą pačiu blogiausiu burtininku pasaulyje. Burtas neturi teisės mirti, kadangi jis mirtinai reikalingas septyniems jo kolegoms iš Octavo, likusiems burtų knygoje, pasaulio pabaigai atitolinti. O kadangi įsiteikti tokiems galingiems kerams ir kartu sudalyvauti pasaulio gelbėjimo akcijoje yra garbinga ir pelninga, tai ir pasileidžia paskui vargšą Rincewindą ir jo kompanioną Twoflowerį linksma burtininkų ir barbarų kompanija.

Taipogi čia jūs sužinosite, kokia yra sprunkančių kerų įtaka bibliotekininkams, kokius žaidimus mėgsta Giltinės, jo draugai bei giminaičiai, kokie yra trys svarbiausi dalykai gyvenime pagal Coheną Barbarą, ir kodėl avint septynmyliais batais reikia ypač atidžiai žiūrėti, kur statai koją. Apibendrintai - skaitytojų laukia dar viena knyga, nuspalvinta to tipiškai angliško humoro (būdingi bruožai - geležinės logikos ir paradoksalių situacijų derinimas bei žodžių žaismas).

Įvertinimas - jei jūs iš manančių, kad gyvenimas yra iš esmės labai nerimtas įvykis, ir paieškojus visada ir visur galima atrasti priežastį juoktis --tai "Discworld"as sumodeliuotas specialiai jums. Na, o jei jumi esat labiau prie tų tipinių lietuvių, dievinančių niūrias spalvas ir nuotaikas, tai dar labiau rekomenduočiau šią seriją kaip homeopatinį vaistą. Pagyjama ne nuo pirmos knygos, ir net ne nuo antros - bet serija ilga, skubėti nėra kur. Taisykit sveikatą!

Juokinga!