Autorius: Tomas Vaiseta
Data: 2002-02-04
Gal jiems labai knietėjo sužinoti, kaip vis dėlto buvo nugriauta Berlyno siena? Nes būtent dėl šios "nelemtos" sienos ir vyksta visas pasakojimas. Nemanau. Matyt, dar prieš pasirodant knygai Lietuvos knygynų lentynose, iki skaitytojų atsklido juokas, kurį vokiečiams, o vėliau ir kitiems, sukėlė būtent ši knyga.
Tai groteskiška istorija apie Klausą, absoliutų nevykėlį, bet kartu ir herojų. Šis vaikinas išgyveno, ko gero, kompleksiškiausią vaikystę žmonijos istorijoje, patyręs "tragiškų" erotinių išgyvenimų, supratęs, jog yra "prasčiausiai informuotas žmogus" ir vis dar svajojęs, jog kada nors tikrai gaus Nobelio premiją.
Dar groteskiškesnė yra Ūlcšto gyvenimo istorija suaugusiųjų pasaulyje. Jis netapo tvarkingu, eiliniu piliečiu, o pasidavė savo iškrypusiai fantazijai, kuri privedė jį prie įvairiausių perversijų, pavyzdžiui, spermatozoidų prievartavimo. Ką jis bedarytų, kur beeitų, jis visur įklimpsta į neįtikėtinai keblias situacijas, kurias pabloginti tesugeba jis pats… Bet skaitytojas dėl to neliūdi, o juokiasi iki ašarų.
Tačiau itin juokingoje satyroje slepiasi ir gilesnė mintis. Kaip rašoma knygos viršelyje: "Šaltas jaunojo autoriaus įtūžis liudija jo kartos norą gyventi kitaip". Bet apie tai pagalvoji vėliau, po kokių keturių valandų sveiko juoko.
Keturios valandos sveiko juoko
O knyga iš tiesų yra labai gera, IMHO viena geriausių parašytų praeitame dešimtmetyje.
na, gerai, argumentas, kurio neatlaike Berlyno siena, gal ir ironishkas:]. tachiau pats herojus, fe fe, grynas Alfonsas Bailius suaugusiu pasaulyje. aishku, pats savaime jis ner blogas, tik smarkiai durnas:-)) ir nesisekelis, ir erzina ne jo egzistavimo, bet jo vaizdavimo faktas. bent jau mane. bent jau kiek pamenu. bent jau antra karta skaityt nesinori;)p
lietuviams gal ir budinga verkti net ten, kur visas vakaru pasaulis luzhta, bet rashytojas tikrai nenorejo moralizuoti... svarbiausia - juokimes ish saves! (juk kitaip negalime juoktis ish kitu)
Man atrodo, kad pagrindinis herojaus bruozas - pyktis ant buku tevu, sugebejusiu isaukleti ji visisku alfonsu bailiumi, ir is to pykcio kylantis sarkazmas. Tipiska vokieciu kulturai, pradedu manyti. O kad tokia liudna blogai auginto zmogaus istorija skamba ziauriai juokingai, tai tik salutinis efektas.
O del neskaitytu knygu - galima apie jas spresti pagal zanra.
Nė nespėjus įpusėti, labai įtraukė. Manau, kad pravartu būtų turėti savo lentynoje šią groteskišką knygelę.