Visų pirma, leidykla tikrai neapgavo potencialių skaitytojų – anotacijoje parašyta, kad šis pasakojimas yra dokumentinis, beveik nepalytėtas rašytojo plunksnos. Su šiuo teiginiu visiškai sutinku. Tai iš tikrųjų beveik dokumentinis pasakojimas apie vieną Pasaulio teisuolių, Oskarą Šindlerį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus, specialiai įdarbindamas juos savo emaliuotų dirbinių įmonėje.

Ką dar sužinojau skaitydamas? Perskaitęs pirmuosius 10 puslapių, sužinojau, kad esant reikalui prasukti kokį nors biznelį arba ištraukti iš bėdos vieną kitą žydą (būtent, kad tik vieną kitą, nes bėda, tuo metu tekusi šios tautybės žmonėms, buvo per didelė), Oskaras Šindleris rengdavo puotas ir juose dalindavo dovanas reikalingiems žmonėms. Ir dar - kad jis buvo Don Žuanas, pagarsėjęs meilės nuotykiais. O štai perskaitęs 35 puslapius, supratau, kad Šindleris dar ir pats eidavo į puotas pas kitus (arba pas tuos pačius) įtakingus asmenis, norėdamas išgelbėti jau kitus žydus ir prasukti kitus biznio reikaliukus. Ir dar, kad jis turėjo kelias meilužes ir galėjo daug išgerti nekankinamas pagirių. Na, o perskaitęs 100 puslapių, suvokiau, atspėkit, ką? Aha, atspėjot, tą patį. Nuo pat pirmojo puslapio Oskaras Šindleris nepakito nei per nago juodymą, jo veiksmų motyvai irgi išaiškinti labai miglotai. Pagrindinis veikėjas tarsi karuselėje sukasi toje pačioje erdvėje, o autorius, tarsi norėdamas paįvairinti veiksmą kaip dekoracijas keičia aplink besisukančių žydų pavardes. Tai kurių galų reikėjo rašyti tokią storą (maždaug 400 psl.) knygą?

Manyčiau, tam, kad galima būtų parodyti, jog ir vienas žmogus baisiais metais gali padaryti labai daug gero, net jeigu pagrindinis jo motyvas – daryti biznį, t.y. „kalti pinigą“. Tiesa, karui baigiantis šis motyvas jau visiškai nunyksta ir Šindleriui lieka tik noras gelbėti žmones. Knyga rašyta norint paliudyti žydams tekusių išmėginimų siaubą, nacių sistemos žiaurumą ir vieno kito (nes iš tikrųjų tais metais tokių buvo vos vienas kitas) žmogaus pasipriešinimą tai nežmoniškai sistemai, kurią nacistinė Vokietija sukūrė okupuotuose kraštuose. Antra vertus, autorius pasirinko labai ginčytiną būdą perteikti Holokausto siaubą ir nežmoniškumą. Jis tiesiog pasakoja baisias istorijas. Tarsi kūju tranko skaitytojo smegenis šaudomų, kariamų, smaugiamų, dusinamų, į pamatus įbetonuojamų ir kitaip marinamų bei kankinamų žydų istorijomis. Kai kurios šių istorijų net neturi nieko bendro su Šindleriu ir jo išganingąja gamykla. Jos tiesiog apie žiaurumą. Ar to reikėjo? Akivaizdu, kad autorius manė taip būsiant geriau.

Visiškai nuviliantis knygos finalas, kuriame keliuose puslapiuose papasakotas tolimesnis Šindlerio gyvenimas. Taip ir nesupratau, kam tokio finalo reikėjo.

Bendras įspūdis mano galvoje susidėjo labai savotiškas – knygos pradžia siaubingai nuobodi ir neįtraukianti, po to pasakojimas šiek tiek įsibėgėja, įvairėjant žydams tenkančioms nelaimėms ir artėjant visiems žinomai Trečiojo reicho pabaigai. Išvada tokia - esu skaitęs ne vieną knygą apie koncentracijos stovyklas, ir ši tikrai ne pati geriausia. Gal net pati negeriausia iš visų skaitytų. Emocine prasme “Šindlerio sąrašas” neprilygsta nei Solženycino “Vienai Ivano Denisovičiaus dienai”, nei tuo labiau R. Merlio “Mirtis – mano amatas”. Vis dėlto tai, kad prie dokumentų beveik neprisilietė kūrėjo ranka, labai juntama ir tampa dideliu šios knygos trūkumu, jei į knygą žvelgiama ne kaip į dokumentų rinkinį, o kaip į literatūros kūrinį.

Dar gerokai kliuvo knygos kalba. Nenorėčiau mėtyti labai didelių akmenų į vertėjo daržą, nes paskui ir pačiam rikošetu į kaktą gali kliūti, bet ypač knygos pradžioje buvo nemažai nelogiškų sakinių arba tokių, kurių konstrukcija buvo neįprasta mano akiai.

Pati paskutinė išvada – ši knyga ne man. Tiesiog ne man, nors motyvus, paskatinusius parašyti šią knygą, aš suprantu ir gerbiu.

Die Schindlerjuden – Šindlerio žydai