Thor Vilhjalmsson „PILKŲJŲ SAMANŲ ŠVYTĖJIMAS“

Islandija... Tokia maža ir lengvai pranykstanti Skandinavijos kontekste. O islandų rašytojai? Juk vertimų į lietuvių kalbą ne tiek jau ir daug. Visgi Islandijos padėtis šiuo atžvilgiu geresnė nei Kipro, kurio kol kas išleista tik nedidelė poezijos rinktinė.

Tikra istorija paremtas romanas, kuriame harmoningai dera nusikaltimo narpliojimas bei neteisėtos meilės istorija, turi visus skandinavų autorių romanams (pvz., Jostein Gaarder "Sofijos pasaulis", "Maja", Michael Larsen "Moteris ir beždžionė", Peter Hoeg "Panelės Smilos sniego jausmas", Agnetha Pleijel "Fungi" ir "Žiema Stokholme") būdingus bruožus: stiprų psichologinį užtaisą ir iki pat pabaigos išliekančią įtampą, paslapčių narpliojimą, pasitelkiant įdomias detales bei atokiausius užkaborius, netikėtą pasakojimo konstravimą (šiuo atveju - keletas pasakotojų, ne iš eilės pateikiami įvykiai, tiesioginė kalba nesiskiria nuo netiesioginės ir kt.) ir upės ištakas primenančią pabaigą, tykiai nuvilnijančią į nebūtį - į ten, iš kur ir buvo atkapstyta romane papasakota istorija.

Italų patarlė iš Markės regiono sako: "Kas nori gyventi ramiai, turi girdėti, matyti ir tylėti". Italai bent jau nori girdėti ir matyti, o islandams daug patogiau yra atsiriboti, nežinoti, nes sunku nustatyti ribą, kada jau žinai per daug ir tavo pečius ima slėgti sunki atsakomybės našta. Kažkas kažką matė, kažkas kažką girdėjo. Tik tiek. Moterys bijo pakelti akis į savo vyrus, vyrai bijo prasitarti pastoriui. Apie nusikaltimą, kuris buvo įvykdytas jų pačių ūkyje. Apie neleistiną atskirai augusių įbrolio ir įseserės bendravimą. Apie jų nuodėmingos meilės vaisių, kurio žvaigždė taip ir nesužibo. Galų gale apie šaltį, kuris būdingas ne tik Islandijos klimatui, bet ir pačių islandų bendravimui. Apie skurdžią Islandijos augmeniją ir tokią pat islandų buitį. Apie mėlį - dangaus, kalnų, jūros... Tik atsitvėrimas abejingumo ir stingdančio šalčio siena. Tuo šis romanas kiek primena britų filmą "Ištikimasis sodininkas".

Puikus ir itin meniškas vertimas (ko vertos vien metaforos ir palyginimai!) tik sustiprina pasakojimo įtaigumą, perteikiamų jausmų įspūdį, kontrastą tarp gražios, nors ir atšiaurios, gamtos bei tradicijų sukeltos tragedijos.

Ar Dievas, kuris yra gailestingas, ir šįkart toks bus? O gal jis visai ne gailestingas, o priešingai - labai žiaurus, nesuteikiantis jokio pasigailėjimo nusikaltusiems žemės kirminams? Žmogui belieka tik ramiai priimti savo lemtį, nes jis tik žmogus, nesugebantis pasipriešinti gamtos šauksmui, vadinamam meile. Mylėti bet kokiomis sąlygomis. Mylėti net ir žinant, kad toks ryšys negalimas, net neįsivaizduojamas tradicijų sukaustytoje visuomenėje. Mylėti net ir netekus mylimosios, vis dar mylėti ją po daugelio metų, gyvenant kitą gyvenimą...

"Taigi viskas užgyja. Taip atrodo. Tik žmogus gali mirti iš sielvarto; nors tai nutinka retai".

Sunkiai perprantama atšiaurioji Islandija