Apie knygą: Tomas Arūnas Rudokas – Pornomūza
Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 9789955640356
Puslapių skaičius: 144

Redakcijos prierašas:

Šią apžvalgą rekomenduotume skaityti ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims.

Nežinia kodėl, įvardinta kišeniniu romanu, T.A. Rudoko „Pornomūza“ į kišenę netilps, tačiau spuoguotas jaunimėlis lengvai įsimes ją į kuprinę. Bent taip būčiau pasielgęs aš tais senais gerais laikais, kai pasiaistrinimui turėjau tik M. de Sado „Teresę“ ir tą pačią tekdavo skolinti draugiukams, kurie grąžinę prajuokindavo pasakymais: „Super – perskaičiau dukart“.

Taigis, „Pornomūzos“ paskirtis – seksualinio alkio numalšinimas akyčių ir pirščiukų pagalba. Vienišiems, droviems, kompleksuotiems, priėjimo prie interneto XXX puslapių priėjimo neturintiems asmenims, dar T.A.Rudoko draugams ir draugėms, kurie knygoje gal būt atpažins save. Daugiau nieko geresnio nesugalvoju. Na, labai norint, galima šią rašliavą bandyti lyginti su J. Kunčino „Tūla“, nes panašumų apstu. Autobiografiškumas. Pagrindinis veikėjas – alkoholikas ir šiaip valkatėlė. Pagrindinė mūza – gyvenimo įkvėpėja, bet ne vienintelė, nors krušimosi srityje nepakartojama. Pagrindinis veiksmas – Vilniuje. Išeina vos ne siužetinis plagiatas. Na, gerai gerai, pakanka Kunčino poros puslapių, kad suprasti, jog jis rašytojas, o Rudokas – nerašytojas (rašytojo antonimas) su pretenzijomis perpasakoti matytų, bet dar neįgyvendintų, porno filmų scenarijus. Jam tai sekasi „puikiai“: nors žino virš 60 bybio sinonimų (liūdna, kad tarp jų neradau „raudonojo amarilio“), bet pagrinde romane vartoją tik tą patį - „bybis“. Galima būtų daryti psicholingvistinę teoriją apie tai, kad buvęs zekas kompleksuoja ne tik dėl akivaizdaus Edipo komplekso, bet ir dėl savo štoltzo nebybiškų fizinių ypatybių (gal kokį pirsingą pasidarė, ar šratus į kiaušukus įsimetė, kas tarp zekų populiaru).

Apart dulkinimosi scenų man šiame pornoromane apie nieką ir viską labiausia patiko muzikinė atmosfera. Tarp pisimosi šūksnių į akis krito gana rokavas „Pornomūzos“ skambesys: „AC/DC“, „Deep Purple“, „The Doors“, „The Rolling Stones“, „Yes“. Sena gera tėvukų muzika. Nostalgija praeičiai. Tada, kai M1 buvo ant bangos, o amžinatilsis Grušnys pradėjo krautis turtus. Butelis viskio pagrindinio herojaus Jurgio Mitkio glėbyje ir naktinės laidos radijuje priminė laikus, kai ir mūsų didvyris Mamontovas buvo žmogus, gėrė šnapsą ir leido į eterį „Nakties balsus“. Žinoma, pokalbiai nebūdavo tokie drastiški, kaip šioje knygoje, bet tai tik į naudą Tomui.

Kaži, knygos veikėjas Krušnys ir radijo stotis „Ne-1“ turi čia sąsajų? Kas žino - pasigirkite? Ar tikrai M1 studijoje prie mikrofono gerdavo ir keikdavosi T.A. Rudokas? Jei ne, tai žiniasklaidos magnatai susidomėkite šita galimybe, kol Beresnevičiaus likimas neatėmė nuo mūsų šito genialiai ištvirkusio alkoholiko.

Tikriausiai leidyklą „Kitos knygos“ reikėtų pagirti už tą drąsą ir riziką, kurios neparodė kitos leidyklos, atsisakydamos išleisti „Pornomūzą“. Nežinau, kiek tame tiesos, bet tokių knygų reikia ir jau seniai reikėjo Lietuvai. Reikėjo saujos miegamojo žaidimų popieriniame pavidale. Reikėjo normalios, ne vaikiškų edviniškai kalėdiškų zonos vaizdelių. Reikėjo alkoholizmo apraiškų perkėlimo iš prasmirdusio kaimo į miestą. Reikėjo pornomūzos, nes eilinių mūzų aplink pilna...

Vienu žodžiu, pradėję skaityti – nesustosite, kol nebaigsite knygos, arba kol nebaigsite...