Apie knygą: Michael Marshall Smith – TIK Į PRIEKĮ
Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972136

Apžvalga skirta leidimui lietuvių kalba

Gatvės, kurių spalvas kontroliuoja kompiuteris ir neduok Dieve, jeigu vilkėsite netinkamus rūbus? Rajonas, kurį mirdamas turtuolis paskyrė vien katėms? Vienkartinės picos mergaitės, kurias galima pavartoti ir kitaip? Kodėl gi ne. Dar nepamirškim kalbančių piktybiškų prietaisų, nuo darbo išprotėjusių darboholikų, iš kurių rajono laiku neišėjęs gali tiesiog susprogti bei siautėjančių gaujų, prisifarširavusių tokių narkotikų, kad menkiausias dozės neapskaičiavimas baigiasi fertilizacijos fabrikuose. O ką, homo sapiens perteklius - rimta problema. Kaip matote, nelabai kas primena visuotinės žmogaus teisių apsaugos ar kitas sistemas. Banalu taip sakyti, bet sveiki atvykę pirmyn, t.y. į ateitį.

Ir štai tokiam "mielam", be galo fragmentuotam pasaulėlyje gyvenas "kietas vyrukas", kuris visiems prisistato Starku (kirčiuokite "a", kad pridėjus "s" nematytumėte starkaus - t.y. gandro kai kuriose tarmėse). Jis labai mėgsta žodelį "velnias" ir apskritai yra vikrus, gudrus, žodžiu - nepėsčias ir ne "Danonkey" penimas… Jam tekusi užduotis labai paprasta - surasti tikriausiai tų velnio "raudonųjų" (nieko bendro su komunistais, tiesiog, žmogeliai, turintys daug parako ar jo atitikmens beigi gyvenantys tokiame rajone, į kurį protingas žmogelis nežengtų) pagrobtą "veiklųjį" (taip vadinami tam tikra darboholikų rūšis, kurie gyvena "Veiklos centre", apie išėjimo iš kurio punktualumo poreikį jau minėjau). Herojaus kelias nusidriekia ne tik per "Raudonųjų" rajoną, bet ir per "Stabiliąją", kur žmonės nusprendė, kad jų vaikai turi nieko nežinoti apie išorinį pasaulį, Sanų šalį, kur ateinama sapnuojant ir labai svarbu laiku nepabusti!

Paprasta įkaito išlaisvinimo užduotis pasirodo visai nelengva ir, kas svarbiausia, anaiptol ne įkaito išlaisvinimo užduotimi, o kai kuo, kas Starkui primins praėjusias dienas ir, atrodė, su praeitimi jau suvestas sąskaitas…

Daugiau apie siužetą - nė žodžio, nors jį trumpai papasakoti vis tiek būtų sudėtinga, nes tiek vingių, netikėtų posūkių… Taigi, toliau - subjektyvus įspūdis (-žiai). Pirmiausia, knygoje susipina kiberpanko kultūrinis klodas (nes kompiuteriai nėra nei herojaus darbo instrumentas, nei dominuojantis elementas, tačiau pasaulis akivaizdžiai kiberpankinis) su vidiniu kosmosu ir netgi siurrealizmo nei mistikos motyvais, gana akivaizdi Philip K. Dick ir W. Gibson bei "Blade Runner" įtaka. Veiksmas ritasi per kraštus, tai šaudo - gaudo, tai slepiasi - ieško, tačiau niekaip negalima sakyti, kad siužetas - kvaila "šaudyklės" novelizacija, nes tuo pačiu ir tiesiog putoja autoriaus fantazija, paišanti labai spalvingą, prieštaringą ir originalų pasaulį. Herojai galbūt ir nepasižymi didele įvairove, tačiau tai anaiptol ne schematiški "blogiečiai" ar "geriečiai", rasime ir jų poelgių psichologinę motyvaciją, ir įdomius charakterius. Žodžiu, kūrinys pakankamai daugiaplanis. Aišku tie, kas ieško pagrindinio veikėjo - idėjos (na yra tą mėgstančių fantastų, negi uždrausi), vargu ar liks patenkinti. Knyga parašyta labai gyva kalba, nemažai komiškų situacijų, neperkrauta slengo, skaitoma lengvai. Žodžiu, aš tikrai nesigailėjau ją skaitęs ir iki šiol laikau vienu geriausių pramoginio kiberpanko žanro knygų. Be abejo, tai subjektyvu, tačiau labai gerai knygą vertino ir skaitytojai, ir kritikai.

Kelios ištraukėlės (vertė Bronius Bružas):

* * *

Pagaliau suradau Blakanalizatorių(tm), padėjau ant stalo ir į jį įmečiau blakutę.
- O, sveikas, Starkai, senokai nesimatėme. - Deja, Blakanalizatorius(tm) kalba…
- Labas, Blake. Ką man papasakosi?
- TX77i pasiklausymo įtaisas, techninės įrangos versija 4.5, mikroprograma 3.4., programinė įranga 5.1.
- Taip, taip. Dar ką nors?
- Ji labai maža
- Blake…
- Juokauju, žinoma. Hmm, kaip keista…
- Kas?
- Pasirodo, tai ne 5.1., o 5.1.3. Atsidusau. Blakanalizatoriaus(tm) man neįbruko joks klientas, iš dalies atsilygindamas už padarytą darbą, bet suerzindavo jis ne blogiau nei Gravlinkio(tm) tipo dovanėlės.
- Kvapą gniaužianti informacija, - sumurmėjo Zenda.
- Tiesą sakant, tai labai įdomu, - nukirto Blakė.
- Kodėl? - paklausiau kaip įmanoma kantresniu tonu.
- Nesakysiu.
- Blake…
- Ne. Juk tau aiškiai nuobodu. Ilgiau tavęs negaišinsiu.
- Kalbėk.
- Ne.
- Blake, pasakok, kitaip tave išmesiu pro sumautą langą.
- Tu nedrįsi.
- Išmėgink mane.
- Gerai jau, gerai. Programinė įranga pakoreguota. Ji siunčia signalus ne į VCŽV, o tiesiai į valdymo departamentą. Labai neįprasta. Iš tiesų neįtikėtinai neįpra…
- Aišku. Aš tave supratau.
- Norėsi išgirsti, apie kokį departamentą šneku? - didžiuodamasis savimi paklausė Blakė.
- "Ypač greitai atliekamų užduočių"?
Stojo trumpa pauzė.
- Jeigu pats visą laiką žinojai, - užriko prietaisas, - kodėl mane taip kankinai?
- Iš mano departamento kažkas mane šnipinėjo? - pritrenkta sukuždėjo Zenda.
- Ei, aš neprivalau to kęsti, - nekreipdamas į ją dėmesio klykavo Blakanalizatorius(tm).
- Įtariu, jog kažkur viršutiniame aukšte, pavydžiui, C kabinete, atrastume blyksinčią dėžutę, - tariau atsigręžęs į veikliuosius. - Zenda, tu nieko blogo nepadarei. Šis stebėjimo įtaisas itin specifinis.
- Aš galėjau tapti bet kuo! Galėjau tapti savarankiška mašina!
- Bet kodėl? - gailiai paklausė Zenda. - Kodėl kažkam reikia mane sekti? Beje, kodėl judu esate čia, o ne Centre?
- Galėjau įveikti bet kokius sunkumus!
Blake, - prabilau į ją atsisukęs, - ar tu pagaliau užsičiaupsi?
- Priversk mane!
- Užsikimšk, aparate! - sustūgo Zenda, - antraip pati tave išspirsiu pro langą.
- Nuostabu. Koks stimuliuojantis vadovavimo būdas, - suurzgė Blakanalizatorius(tm). - Jeigu taip valdai savo skyrių, nieko keisto, jog tave šnipinėja!
- Užteks! - paskelbė Zenda, ryžtingai artėdama prie stalo.
- Ei, tu ne taip mane supratai! Starkai, padėk! Ištiesiau ranką, nutrenkiau Blakę atgal į stalčių ir šį uždariau.<...>
- Starkai? - iš stalčiaus atsklido prislopintas balsas.
- Ką?
- Pamiršai savo blakutę.
Trūktelėjau stalčių į save, ir Blakanalizatorius(tm) išspjovė metalinį žirnelį į orą.

* * *
- Dėmesio! - iš sienos nugriaudėjo elektroninis balsas. Mandagiai raginti niekas nebesiruošė: reikalą ėmėsi tvarkyti kompiuterinės hierarchijos šulai. - Netinkamai apsirengęs asmuo privalo tučtuojau pasitraukti iš gatvės. - Staiga (ak, kaip žavinga!) sustūgo sirena, tarsi patvirtinanti, kad gatvių spalvas derinantis kompiuteris ant mūsų užsirūstinęs.
- Puiku, - išstenėjo Elklendas.
Aklinai juoda siena, prie kurios mudu gūžėmės, ūmai pakeitė spalvą. Į mus blyksėdamos smigo milžiniškos raudonos rodyklės. Paskubomis perėjome sankryžą, tačiau strėlės nuo mūsų neatsiliko, kaip ir ūbaujanti sirena.
- Klausyk, - sušnypščiau atsigręžęs į sieną, - tai svečias, aišku. Taisyklių jis neišmano.
- Priešingai nuo jūsų, griežtu, erzinamai garsiu balsu atšovė siena.- Jūs puikiai žinote, kaip svarbu nustatytu periodu vilkėti bespalvį švarką. Atspalvius pritaikančioms programoms būtinas poilsis.
- Jie artėja, - bejausmiu tonu pratarė Elklendas. - Girdžiu jų šūksnius.
- Klausyk, siena, mus persekioja.
- Žinau. Ir tie žmonės prideramai apsirengę.
- Taip, bet jie siekia mus nužudyti.
- Nesąmonėa.
- Tikrai siekia.
- Spalvų gyventojai,- valdinai ir išdidžiai pareiškė siena, - vieni kitų žudyti nebando.
- Jie ne iš Spalvų, o iš Centro. - Stojo pauzė, per kurią kompiuteris gromuliavo naują informaciją.- Pažvelk į jų riešus, - graudžiai pridūriau. - Alyviniai rankogalių segtukai. Mus vaikosi VCŽV.
- Aišku, kur kas tyliau atsiliepė siena.- Jūs kažko prikrėtėte?
- Ne, - atsakiau, ir įsyvravo užsitęsusi tyla.
- Na, mes negalime leisti, jog čia šeimininkautų sumauti pasipūtę darboholikai.
Šiek tiek nustebau. Nė nemaniau, kad Apylinkės kompiuteriams veiklieji kelia tokią antipatiją, bet man labai palengvėjo. Sirena nutyko, o pastato šonas akimoju pajuodavo. Už kvartalo, sparčiai lėkdami, į gatvę įsuko abu kabrioletai.
- Prisiglauskite prie manęs, - paragino siena. Elklendas suakmenėjo spoksodamas į automobilius, kuriuos dabar nuo mūsų skyrė vos šešiasdešimt jardų. Griebiau jį už pečių, priplojau prie sienos ir pats atsistojau šalia...
- Jie turbūt gretimoje gatvėje.
- Negali būti, pažvelk į daviklį.
- Bet jų čia nėra, ar ne?
- Rodos, ne. Geriau, keliaujame. Knipai, sukis ir lėk iš kitos pusės...
- Kaip gi… - išsižiojau, bet klausimo neužbaigiau. Veikliojo nemačiau, nors stovėjau nuo jo nutolęs vos per du jardus. Sieną, į kurią rėmėmės, gatvės kompiuteris pavertė milžiniška milžiniška freska, šėlstančių spalvų palete. Verpetai, sūkuriuojantys už Elklendo alvos, atitiko jo švarko spalvą. Dėmės, nudrikusios galvos aukštyje, buvo tokio paties atspalvio kaip oda, ir tik viršugalvyje nusidažė pilkai, susiliedamos su pražilusiomis plaukų sruogomis... Mes praktikšai tapome nematomi!
- Siena? - neslėpdamas susižavėjimo ištariau. - Čia tai bent!
- Jokių problemų. Dabar judinkitės.