Gatvės, kurių spalvas kontroliuoja kompiuteris? Rajonas, kurį mirdamas turtuolis paskyrė vien katėms? Vienkartinės picos mergaitės, kurias galima pavartoti ir kitaip? Kodėl gi ne. Dar nepamirškim kalbančių piktybiškų prietaisų, nuo darbo išprotėjusių darboholikų, iš kurių rajono laiku neišėjęs gali tiesiog susprogti bei siautėjančių gaujų, prisifarširavusių tokių narkotikų, kad menkiausias dozės neapskaičiavimas baigiasi fertilizacijos fabrikuose. Kaip matote, nelabai kas primena visuotinės žmogaus teisių apsaugos, seksualinių mažumų tolerancijos ar kitas sistemas. Banalu taip sakyti, bet sveiki atvykę pirmyn, t.y. į ateitį.

Ir štai tokiam "mielam" pasaulėlyje gyvenas "kietas vyrukas", kuris visiems prisistato Starku (kirčiuokite "a", kad pridėjus "s" nematytumėte starkaus - t.y. gandro kai kuriose tarmėse). Jis labai mėgsta žodelį "velnias" (t.y. "fuck") ir apskritai yra vikrus, gudrus, žodžiu - nepėsčias ir ne "Johnson's Baby Dry" penimas… Jam tekusi užduotis labai paprasta - surasti tikriausiai tų velnio "raudonųjų" (nieko bendro su komunistais, tiesiog, žmogeliai, turintys daug parako ar jo atitikmens beigi gyvenantys tokiame rajone, į kurį protingas žmogelis nežengtų) pagrobtą "veikluolį" (taip vadinami tam tikra darboholikų rūšis, kurie gyvena "Veiklos centre", apie išėjimo iš kurio punktualumo poreikį jau minėjau). Herojaus kelias nusidriekia ne tik per "Raudonųjų" rajoną, bet ir per "Stabiliąją", kur žmonės nusprendė, kad jų vaikai turi nieko nežinoti apie išorinį pasaulį, "Džymlandą", kur ateinama sapnuojant. Paprasta įkaito išlaisvinimo užduotis pasirodo visai nelengva ir, kas svarbiausia, anaiptol ne įkaito išlaisvinimo užduotimi, o kai kuo, kas Starkui primins praėjusias dienas ir, atrodė, su praeitimi jau suvestas sąskaitas…

Daugiau apie siužetą - nė žodžio, nors jį trumpai papasakoti vis tiek būtų sudėtinga, nes tiek vingių, netikėtų posūkių… Taigi, toliau - subjektyvus įspūdis (-žiai). Tai pirmoji mano angliškai perskaityta knyga (dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje, gauta beveik mistiškai), bet pasisek taip, nes tai - puiki knyga. Pirmiausia, knygoje susipina kiberpanko kultūrinis klodas (nes kompiuteriai nėra nei herojaus darbo instrumentas, nei dominuojantis elementas, tačiau pasaulis akivaizdžiai kiberpankinis) su vidiniu kosmosu ir netgi siurrealizmo motyvais, gana akivaizdi Philip K. Dick ir W. Gibson bei "Blade Runner" įtaka. Veiksmas ritasi per kraštus, tai šaudo - gaudo, tai slepiasi - ieško, tačiau niekaip negalima sakyti, kad siužetas - kvaila "šaudyklės" novelizacija, nes tuo pačiu ir tiesiog putoja autoriaus fantazija, paišanti labai spalvingą, prieštaringą ir originalų pasaulį. Herojai galbūt ir nepasižymi didele įvairove, tačiau tai anaiptol ne schematiški "blogiečiai" ar "geriečiai", rasime ir jų poelgių psichologinę motyvaciją, ir įdomius charakterius. Žodžiu, kūrinys pakankamai daugiaplanis. Aišku tie, kas ieško pagrindinio veikėjo - idėjos (na yra tą mėgstančių fantastų, negi uždrausi), vargu ar liks patenkinti. Knyga parašyta labai gyva kalba, nemažai komiškų situacijų, neperkrauta slengo, skaitoma lengvai, tik kartas nuo karto gali tekti pasižiūrėti į žodyną. Žodžiu, aš tikrai nesigailėjau ją skaitęs ir iki šiol laikau vienu geriausių "kietosios" mokslinės fantastikos (hard sf) žanro knygų. Be abejo, tai subjektyvu, tačiau labai gerai knygą vertino ir skaitytojai, ir kritikai.

Kelios verstos ištraukėlės:

* * *

Durys atsidarė ir minutėlę aš bandžiau suprasti, ką regiu. Iš pradžių pamaniau, jog ten skirtingos spalvos vilna, atsitiktinai aptaškyta žaliais taškais. Bet ne tai. Prieš mus buvo salė. Salės gilumoje matėsi laiptai - platūs ir didingi laiptai, kurie vedė į platų fojė. Holo grindys ir kiekvienas laiptų colis buvo nusėstas kačių. Visokiausių rūšių ir įvairovės kačių, sutūpusių tvarkingomis eilėmis. Ir jokio garso.Aš išgirdau, kaip Šelbi nurijo seiles ir atsisukęs pažvelgiau į ją:- Įspūdinga, - ištarė ji.Katė, kuri rodė mums kelią leido peržengti slenkstį ir dingo ūsų bei kailių maišatyje. Žingtelėjau mažą žingsnį į priekį. Katės nejudėjo. Pasistūmiau dar šešiais coliais. Jos vis tiek nejudėjo.- Kas tai?- Aš nežinau, - sumurmėjau pasimetęs. Aš nepaprastai gerai sutariu su katėmis. Tai viena iš mano tobulybių. Bet dabar tie vartai ir šis…Staiga visos katės, buvusios hole, prasiskyrė ir atsirado siauras takas. Aš žengiau į tarpą, vėl pakeldamas Alklandą. Nuėjome pusę kelio ir katės nustojo prasiskirti.- Kas toliau?- Durys, - patariau.

* * *

Pagaliau suradau blakių analizatorių, padėjau jį ant stalo ir įmečiau į vidų blakutę.
- Sveikas, Starkai, senokai nesimatėme, - deja, blakių analizatorius kalba…
- Labas, blake. Ką tu galėtum man pasakyti?
- TC77i audio stebėjimo įtaisas, technikos versija 4.5, firma naudoja 3.4., programinė įranga 5.1.
- Taip taip. Dar kas nors?
- Ji labai maža
- Blake!…
- Aš juokauju, žinoma. Hmm, o tai jau keista…
- Kas?
- Pasirodo, tai ne 5.1., tai 5.1.3.
Aš linktelėjau.
- Sumautas daiktas, - sumurmėjo Zenda.
- Bet tai labai įdomu, - švilptelėjo Blakė.
- Kodėl? - paklausiau mėgindamas išlikti ramiu.
- Dabar aš tau nesakysiu.
- Blake…
- Ne. Tai tiesiog labai nuobodu. Aš negaišinsiu tavo laiko.
- Pasakyk mums.
- Ne.
- Blake, pasakyk mums arba aš išmesiu tave per suknistą langą.
- Tu to nepadarysi.
- Išmėgink mane.
- Na gerai gerai. Šio įrenginio programinė įranga yra speciali. Ji netransliuoja į ACIA, ji siunčia signalus tiesiai į valdymo skyrių. Tai yra labai neįprasta. Labai labai. Iš tiesų, tiesiog neįprastai neįprast…
- Gerai gerai.
- Norėtum sužinoti skyrių? - niūriai paklausė Blakė.
- Ypatingai skubių veiksmų atlikimo?
Trumputė pauzė.
- Jeigu tu visa tai žinojai, - užriko mašinėlė, - tai kodėl mane tiek kankinai?
- Kažkas mano skyriuje manęs klausėsi? - sušnibždėjo nustebusi Zenda.
- Aš negaliu atsakyti į šį klausimą, tu žinai - pompastiškai pranešė Blakių analizatorius.
- Įtariu, - pasakiau, pasisukdamas į Zendą ir Alklandą, - kad ten yra mažytė mirksinti dėžutė viršutiniame aukšte, C ofise. Tu nieko nepadarei, Zenda, tai yra labai specifinis stebėjimo įtaisas.
- O aš galėjau būti varžovas!
- Blake, - ištariau atsisukdamas, - ar tu užsičiaupsi?
- Priversk mane!
- Nutilk, aparate! - užriko Zenda, - arba aš tave išmesiu pro langą!
- Puiku! Tai tikra vadyba, ar ne? - sušnypštė analizatorius, - jeigu taip tu valdai savo skyrių, nieko keisto, kad jie tave šnipinėja!
- Iš tiesų! - sušuko Zenda, tikslingai artėdama prie stalo.
- Ne taip suprato! Starkai, gelbėk!
Aš pagriebiau aparatą ir įmečiau atgal į stalčių, jį uždarydamas. - Starkai? - iš stalčiaus pasigirdo duslus balsas.
- Taip?
- Tu pamiršai savo blakutę.
Atidariau stalčių ir aparatas išspjovė blakę taip, kad man teko ją kelti nuo grindų.
* * *
- Dėmesio! - nugriaudėjo elektroninis balsas iš sienos, - netinkamai apsirengęs asmuo turi kuo greičiau grįžti į vidų. Staiga užstaugė sirena, patvirtindama Gatvių spalvų koordinavimo kompiuterio rūstį.
- Puiku, - metė Alklandas.
Buvusi be jokių ypatumų juoda siena staiga pakeitė spalvą. Milžiniškos raudonos strėlės blyksėdamos rodė į mus. Skubiai perbėgome sankryžą, bet rodyklės sekė mus, taip pat ir sirena.
- Paklausyk, - sušnypščiau sienai, - tai svečias, supranti. Jis nežinojo taisyklių.
- Tu žinojai, - garsiai atsakė siena, - tu žinojai apie spalvoto švarko svarbą.
- Jie artinasi, - sušnibždėjo Alklandas, - aš girdžiu jų šūksnius.
- Siena, tie žmonės mus persekioja.
- Aš tai matau. Ir jie visi tinkamai apsirengę.
- Taip, bet jie nori mus nužudyti.
- Nesąmonė.
- Taip, sąmonė.
- Spalvotosios žmonės, - išdidžiai pareiškė siena, - niekada nebando vienas kito žudyti.
- Jie ne iš spalvotosios. Jie iš Centro, - kompiuteris sekundėlę virškino šią informaciją. - Žvilgtelk į jų riešus, - pasiūliau.
- Prisiglauskit, - paliepė siena. Alklandas sustingo, matydamas automobilius vos už šešių jardų, - mes mirsime, - sustenėjo jis.
Automobiliai sustojo tiesiai prieš mus. Ir atsitraukė.
"Tikriausiai kitoje sienos pusėje", "Negali būti, seni, žvelk į daviklį", "Bet jų čia juk nėra?", "Lyg ir nėra. Gerai, sukamės. Kinipai, apsisuk ir į kitą kelią", "Supratau".
- Kaip gi taip… - pradėjau aš ir staiga supratau. Iš dviejų jardų atstumo aš nesugebėjau matyti Alklando. Gatvės kompiuteris pavertė sieną milžiniška freska, pulsuojančių spalvų palete. Linijos greta Alklando tiksliai atitiko jo švarko spalvą, linija galvos aukštyje buvo tokios pat spalvos, kaip ir veidas, ir tik pati viršūnė blyško į pilkumą kaip jo žili plaukai. Mes buvome nematomi!
- Siena? - pagarbiai ištariau, - čia tai bent…
- Jokių problemų. O dabar judinkitės.
    
* * *
Karalius žiūrėjo į mane iš aukšto. Jis atrodė kažkuo neįprastai patenkintas.
- Labas rytas, jūsų didenybe, - sumurmėjau, jausdamas kylantį karštį. Mažytė stiklinė peleninė su simboliu. Kaltė. Moteris…
- Ar tu žinai, kiek dabar valandų? - perdėtai mandagiai paklausė Karalius. Aš nežinojau. Nekenčiu laikrodžių.
- Jau vienuolika valandų, Starkai. Vienuolika. Ar tu žinai, ką tai reiškia?
Aš suraukiau kaktą mėgindamas surasti atsakymą.
- Tu pavėlavai į autobusą - triumfuojančiai užriko karalius.
- Jis išvažiavo, jo nebėra, jis - istorija!
Staiga šimtai žmonių uždainavo. Apsidairęs pamačiau, kad visame kambaryje slėpėsi žmonės, prisispaudę prie sienų, už užuolaidų. Čia buvo Obyrkas, moteris su balta mantija , mergelių, patarnaujančių duše, grupė, kilmingieji, tarnai, kareiviai. Jie dainavo "sudie, sudie, sudie, sudie".
Viena iš dušo patarnautojų nutraukė jos mantiją ir metė link manęs, bet ji niekada manęs nepasiekė. Kažkas ją pagavo ore ir visi vėl juokėsi. Žiūrėdamas į jos kūną pamačiau, kad simbolis išpjaustytas ant jos skrandžio peiliu. Kraujas vis dar lašėjo, bet nesunku buvo suprasti, jog tai ta pati emblema ant peleninės.
Kaltas.
Kai aš atsisukau, jie visi žengtelėjo į priekį, kvatodami ir rodydami į mane. Išsigandęs atsisukau į Karalių, bet jis irgi juokėsi. Vėl atsisukau į minią, rodančią į mane ir kvatojančią, staiga jie ėmė giedoti: "mes matome tavo užpakalį, mes matome tavo užpakalį". Žvilgtelėjęs supratau, jog esu nuogas. Užsidengiau rankomis ir dar kartą atsigręžiau į Karalių. Jis vis dar juokėsi, juokėsi vis garsiau ir garsiau, jo biustas linkčiojo pirmyn, atgal taip greitai, kad galvos kontūrai ėmė susilieti, bet aš galėjau pamatyti, kad tai buvo toji pati emblema ant peleninės.
Kažkokie šūksniai pasigirdo iš minios, prasimušdami pro giesmes.
"Panele, aš galiu matyti Starko pimpiliuką!"
Dušo patarnautoja žengė į priekį ir sustojo prieš mane, klykdama ir šaukdama. Jos veidas buvo bjauriai iškreiptas neapykantos ir aš pajutau metus, kuriuos praleidau, kada ji, apsivyniojusi mane, nuoga gulėjo pigiame išnuomotame kambaryje. Iš minios išbėgo kurtas su deimantiniu pasaitėliu ir puolė laižyti kraujo lašus nuo grindų.
- Tu pavėlavai į egzaminus, Starkai. Jie prasidėjo devintą, nežinojai? Mes tau nesakėme? Tu pavėlavai!
<…>
Karaliaus kvatojimo nebebuvo galima atskirti nuo staugimo. Staiga dušo patarnautoja vėl užriko:
- Tu šlykštyne! Tu sumautas šlykštuke! - išsigandęs žengiau atgal, jausdamas kaip dantys įsikerta į kažkurią koją.
- Tu niekingas iškrypėli, kaip tu drįsti galvoti apie mane nuogą? Aš turiu gerą idėją - priversti tave pereiti nuogą prieš visus mokyklos mokytojus, prieš mergaites, ką pasakysi, bjaurybe?
Obyrkas išėjo iš minios vilkinas tvido kostiumu. Jis nutraukė gabaliuką dušo patarnautojos skrandžio ir įmetė jai į burną.

Vertimas, be abejo, netobulas…