Pagaliau manęs neapgavo - "Tyto alba" anotavo šią knygą kaip istorinį romaną, o ne pyyyyypt pyypt pyyyyyypt! "istorinį trilerĮ". Vis tiek buvau įtarus (štai ką iš žmonių padaro reklama!), bet...

Ponios ir ponai, sveiki atvykę į XVII a. Angliją, kai dar joje negyveno nei Andrius Užkalnis, nei kiti lietuviai. Nieko keisto, kad jų ten nebuvo - vietelė tiesiog brrr... Šalta, ūkanota, šlapia, tamsu, niūru. Dar ir laikas toks nemalonus: puritonai kimba į gaurus dar likusiems katalikams, įsisiūbavę aptvėrimai, keliais bastosi valkatos, plėšikai. Reikia tvarkos! Ir ją žada - magistrato pirmininkas Natanielis, lordas Savilis. Valkatoms - kartuvėms, paleistuvėms - rykštės, ko daugiau gali norėti žmogus? Tik griežto, bet teisingo įstatymo! Tik koroneris Džonas Brigas nėra tuo įsitikinęs. Jis, naivuolis, mano, kad net pačios griežčiausios bausmės neišnaikins valkatų, o nuplakta ir neprisipažinusi, su kuo paleistuvavo mergina, nebūtinai pasitaisys. Jis, naivuolis, įtaria, kad Ketrina Šei nenužudė savo kūdikio ir bando surasti tiesą, pavojingą tiesą. Jis, naivuolis, įsitikinęs, kad nusišalinęs nuo visų peripetijų magistrate galėtų ramiai gyventi savo užmiesčio name, mylėti savo žmoną, auginti avis ir vaikus, saugoti, kaip kažkada rašė M. Bulgakovas, savo "šviestuvo gaubtą". Nelemta. Deja, nelemta - blogas laikas, bloga vieta, blogi žmonės?

Tikrai labai gera knyga. Su tikru istoriniu fonu, tikroviškais veikėjais, tikromis problemomis. Atmosfera kuriama puikiai, epochos autentika - gal ir neprilygsta Miko Waltari kūriniams, bet pojūčio netrūksta, be to, ir perskaičius ilgai, dar labai ilgai nedingsta iš atminties.

"Kol Brigas žvelė į apirusį kūną narve, smuklininkas užgriežė smagų, siautulingą šokį, o viena moteris bedė pirštu į pusiau pridengtą lavono tarpkojį, kuriame nebebuvo to, kas kadaise darė jį vyru...
Brigas prisiartino:
- Kas tu, kad mane šauki?
- Jus šaukia Gudė Mor, pone Brigai. Vargšo ten supančioto vaiko motina.
- Tavo sūnus buvo ne vaikas, o pagarsėjęs vagis, čia tykojęs prekijų ir keliautojų... Kodėl čia atėjai tokią siaubingą dieną?
- Ar turit šio siaubingo narvo raktą, sere?
Brigas nesupratęs spoksojo į ją.
- Man reikia jo kaulų, kad galėčiau palaidoti, - paaiškino ji. - Kaip kitaip jis sutiks Kristų Paskutinio teismo dieną? Jam reikia kapo, iš kurio galėtų keltis, jei nori gyventi amžinąjį gyvenimą." (p. 129 - 131)

Autorius daug darbo įdeda ne tik kurdamas charakterius, bet ir gilindamasis į veikėjų pasaulėžiūrą, vykusiai perteiktas tikėjimas ženklais, pranašystėmis, kai kur vizijos, sapnai įsilieja ir į kūrinio tekstą. Labai įspūdingas nuotaikos svyravimas, grėsmės pojūtis, vienadienės saviapgaulės jausmas, kai tiesiog norisi verčiant puslapius murmėti: "gerai, tegul viskas būna gerai! Aš noriu, kad būtų gerai!"

Turbūt net neverta sakyti, kad šis kūrinys nesibaigia šviesiai ir gerai. Baigiasi jis taip pat  tikroviškai, logiškai ir niūriai. Todėl perskaitęs tokią knygą nesijauti pakylėtas, tačiau minčių ji sukelia - ir daug, ir įvairių, kaip ir privalu tikram kūriniui.  Nerekomenduoju jos skaityti, jeigu  ir taip gyvenimas atrodo niūrus, bet,  tą taip pat reiktų paminėti, knyga nesiekia manipuoliuoti skaitytoju (kaip, pvz., su žiūrovu elgiasi L. Trieras "Šokėjoje tamsoje"), skaitytojas visą laiką truputį nujaučia, kas įvyks ir tas kūrinio organiškumas taip pat paperka. Beje, anotacijoje gana smarkiai akcentuojama detektyvinė linija ("plėtojama žmogžudystės istorija". Aš manau, kad ji tikrai nėra svarbiausia. Bet, labai norint, gal ir galima tai būtų perskaityti kaip išplėstinį detektyvą. Tačiau jums linkiu perskaityti kaip gerą istorinį romaną.