Vaizdelis taip sakant... Argi galėjo tokią apokalipsę įsivaizduoti vienas toks Brajanas Dafis, grubus ir netašytas airių samdinys, Venecijoje ilsėjęsis po sunkių sužeidimų, gautų Mohačo* mūšyje?..

Ar galėjo, juo labiau, žilagalviui milžinui toptelėti, jog tokios nuožmios kirstynės kils dėl gurkšnelio, na gerai, kubilo alaus?.. Ką gi, alaus (bei trupučio vyno) šioje knygoje tiek, jog, rodos, net puslapiai nuo jo sulipę - apie šį gėrimą (ir jo gamybą) nuolat kalbama, jis geriamas, dėl jo kaunamasi.

O ore, it audros debesis, pakibusi artėjančio karo nuojauta. Landsknechto duoną gerai pažįstančiam Brajanui dar tebemaudžia kaulai po Mohačo, bet jis puikiai supranta, kad Suleimanas (turkai) nesustos ir kitu jo taikiniu taps Austrija (Viena). Miestas, kuriame jis kadais paliko (su kitu) savo mylimąją.

Bet čia, it Alisai Baltas Triušis, Brajanui (bevalančiam kraują nuo rapyros ašmenų po eilinio gatvės susidūrimo) po akim pasimaišo keistuolis senukas, vietoj cigarų papsintis džiovintas gyvates ir toje pat Vienoje laikantis "Herzwesteno" aludę (verdančią to pat pavadinimo alų). Seniokui reikia "...žmogaus, kuris nuolat ten būtų, mokėtų kalbėti su lankytojais jų gimtąja kalba, o kilus peštynėms mušeikas greitai išskirtų ir nieko neužmuštų..."

Ilgai svarstyti nepratęs (ypač jei į rankas brukamas dar ir pinigų kapšas) airis, kad ir gūžčiodamas pečiais, patraukia Vienon, nors jo kelionė kuo toliau, tuo labiau primena žymiojo D'Artanjano nuotykius. O kai į "veiksmą" pradeda maišytis dar ir mitologiniai gyvūnai bei šarvuoti nykštukai su lankais rankose, net bendrakeleiviai ima purtytis vargšo airio, nes negali "...važiuoti draugėje su nykštukų ir kalnų demonų karaliumi."

Dar daugiau - netrukus paaiškėja, jog keistuolio senuko manymu "...turkai ketina pulti Vieną tik todėl, kad siekia sugriauti šitą alaus daryklą ir įsikalė į galvą, neva aš galiu juos sulaikyti..."

Aludė, tiesa, ganėtinai neįprasta, gėrimo gamybą rūsyje prižiūri tipas, vardu Gambrinusas, o į kubilą "Šviežia misa pilama ant viršaus, alus leidžiamas iš apačios, taigi, rūgimo ir išlaikymo procesas nenutrūksta. Kubile visai galėjo išlikti miežių nuo pirmojo rauginimo laikų prieš pusketvirto tūkstančio metų." Negana to, kubilas neturi dugno, tad "...kubilas remiasi tiesiog į žemę - kaip ir alus jame."

Beje, alaus ištroškusius turkus domina ne bet koks, o juodasis alus, esantis arčiausiai žemės (kuri irgi ne šiaip sau žemė, o kapavietė).

Taigi, knygelė prikimšta visokių antgamtinių dalykų, pagardinta lengvu bei ganėtinai paviršutinišku istorijos prieskoniu, pridėta šiek tiek humoro. Tad visai natūralu, kad vėliau prasidėjusios Vienos apsiausties baigtį šiam romane lemia visai kiti dalykai, nei tie, apie kuriuos mes, naivuoliai, sužinojom istorijos pamokose.

Ir, jei jau prisiminėm istoriją, manau, daugelis, oi daugelis alaus mėgėjų ( ir ypač - iš Airijos) dar labai pasiginčytų, kuri alaus rūšis verta atstovauti Vakarams bei jų esmei.

Jei alus iš viso taip jau sietinas su Vakarais - jau prieš 9000 metų senovės šumerai iš miežių virdavo gėrimą, kurį galima vadinti alaus protėviu ir turėjo net alaus deivę - Ninkasi (kurios vardas, išvertus reiškia: "Toji, kuri dosniai mane pagirdė"). Savą alaus dievą - Anu, turėjo ir karingieji asirai, o babiloniečių Hamurabio kodekse numatytos mirties bausmės alų skiesdavusiems aludariams. Senovės egiptiečiams duona, svogūnai ir alus buvo pagrindiniu maistu (alų jie vadino "skysta duona", nes jis dažnai virtas iš salyklinės duonos, džiovintos saulėje). Ir tik vėliau iš egiptiečių aludarystės meną perėmė graikai (kurie vadino jį "miežių vynu"), alus paplito Persijoje ir Kaukaze. Taigi, istoriko požiūriu labai jau abejotina rodyti Rytus, iš kur atslinko grėsmingoji Suleimano kariauna, alaus priešų kraštu.

Smulkūs realių istorinių įvykių "pritempimai už ausų" prie knygos siužeto kyšo šen bei ten - tai ir orai, sutrukdę turkams atžygiuoti prie Vienos laiku (iš tikrųjų orai labai trukdė atsitraukti, kai turkams net teko palikti dalį artilerijos), ir šėtoniškasis Janas Zapolia, žuvęs kur kas vėliau, nei pirmo Vienos šturmo metu (toks įspūdis sudaromas knygoje).

Pagaliau ir pati 1529-ųjų apsiaustis buvo tik ilgų nuožmių karų pradžia, taigi, žinoma, reikšmingas, bet toli gražu ne lemiamas musulmonų-krikščionių susikirtimas šioje Europos vietoje. Tokiu kur kas labiau tiktų pavaizduoti įvykius maždaug po pusantro šimto metų, per 1683-iųjų Vienos apsiaustį, kai tik Respublikos karaliaus J. Sobieskio vedami sparnuotieji lenkų husarai išgelbėjo miestą ir, jei jau taip norit, Vakarus.

Na, bet čia jau, aišku, priekabės - reikalauti griežtesnio atitikimo istorijai iš siužeto, kuriame susipynę vikingai, nykštukai ir baziliskai, turkai ir jų džinai, karalius Artūras, Karalius Žvejas, Suleimanas, Ibrahimas, Gambrinusas ir net pats Merlinas, o visa tai gausiai apšlakstyta alumi, būtų pernelyg reiklu. Tad šiuo atveju kažkurio Vakarų kritiko pastaba Pauerso atžvilgiu ("Nesulaikomas Pauerso išradingumas kartais trukdo siužetui..."), manau, ganėtinai taikli.

Rimčiau papriekaištaučiau tik dėl to, jog autorius nesistengia suteikti savo herojams bent pusę lašo tikroviškumo. Plika akim matyti, kad jokie čia 1529-ieji: veikėjai samprotauja, kalbasi ir vartoja XX a. terminus (landsknechtas diskutuoja apie isteriją ir pan.), elgiasi pagal šių dienų psichologiją ir t.t.

Apibendrinant - iš pirmo žvilgsnio romanas primena lengvą fantasy avantiūrą/kliedesį su humoro elementais. Tačiau "skaitosi" knygelė sparčiai ir labai smagiai - jau matosi autoriaus (kuris šią knygą parašė būdamas 25-erių), talentas.

Beje, būtent nuo šios knygos (parašytos 1979-aisiais ir tais pat metais nominuotos prestižinei fantastų "Locus" premijai), prasidėjo Powers-o kelias į pripažinimą (du ankstesni jo romanai nesulaukė didesnio dėmesio). Jau kita, 1983-iaisiais, pasirodžiusi jo knyga "The Anubis Gates" („Anubio vartai”), pelnė autoriui nemažai premijų ir neretai vadinama vienu iš geriausių gotikinės fantastikos romanų.

Dar vienas "beje" - originalus čia apžvelgiamo kūrinio pavadinimas - "The Drawing of the Dark", matyt, "neskamba" - rusai jį išvertė kaip "Čiornym po čiornomu", lietuviškasis variantas dar toliau nuo originalo.

Viršelis, kuriame neaiškus riteris, panašu, turintis vaizduoti romėną, atakuoja trejetą galų/germanų... Šiaip, manyčiau visai atitinka fantasmagorinę knygos dvasią. Čia, tikriausiai, sunku būtų rasti ką, kas neatitiktų. Tiesa, tik neapsigaukite žvilgtelėję į "Vakarų širdies" viršelio kairįjį viršutinį kampą, kuriame puikuojasi auksinės raidutės "SF"), tai toli gražu ne Science Fiction (mokslinė fantastika), o gryniausia Fantasy (fentezi). Leidėjai paprasčiausiai suklydo - juolab, kad vidiniuose knygos puslapiuose ši PFAF-o (Pasaulinio fantastikos Aukso fondo) serijos knyga jau įvardinta kaip "F".

Taigi, knygelė - savotiška retenybė, kolekcininkai sukruskite...:)

* - 1526-aisiais rugpjūčio 29 d. prie Mohačo įvykusios kautynės tarp Vengrijos (25-28 tūkst.) ir Osmanų imperijos (75-100 tūkst.) kariuomenių. Vengrams į pagalbą nesuskubo Bohemijos samdiniai, daliniai iš Kroatijos bei Jano Zapolios kariai. Kautynių pradžioje vengrų (kurios sudėtyje buvo ir čekų, vokiečių, italų, lenkų karių) kavalerijai pavyko kiek atstumti turkus, bet šie artilerijos ugnimi atmušė vengrų puolimą. Rezerve buvusi osmanų kavalerija netikėtai smogė dešiniajam vengrų kariuomenės sparnui ir jį sutriuškino. Žuvo apie 10 tūkst. vengrų karių, karalius Lajošas II-asis nuskendo Dunojuje, o jo karalystė (išskyrus Transilvanijos kunigaikštystę) ilgiems metams tapo turkų bei austrų valdomis.

Alus, fantasy, truputis istorijos