Nuo dienos, kai užverčiau paskutinįjį šios knygos puslapį, prabėgo kelios savaitės. Ir bijočiau paskaičiuoti, kiek faktų, datų ir pavardžių iš šios knygos į atminties kerteles įsikibo tvirčiau, o kiek – išbyrėjo tam, kad kitą kartą būtų lyg naujai atrastos. Tebūnie. Bet prie reikalo.
Banalu būtų šią knygą vadinti pasivaikščiojimu po senąjį Vilnių. Taikliau už pavadinimą nepasakysi: tai tikrai yra Vilniaus mišios, mišios apie Vilnių, mišios vilniečiams. Nuoroda į Jono Meko žodžius „kūryba – tai nesibaigiančios mišios“ atrodo itin vykusi ne tik nuolatinio Vilniaus kūrybinio virsmo aspektu. Pastebėčiau, kad ši knyga – lyg mišios už mirusįjį. Kur kalbama gražiai, jautriai, kur minima tik pačiais gražiausiais žodžiais, kur užsimerkiama prieš nuoskaudas ir netobulumus. Arba gerai, arba nieko – toks, atrodo, devizas lydi ir šios knygos autorių T.Sakalauską. Ir tai neerzina. Žvilgsnis į tikruosius miesto kūrėjus, į fundamentalų jų palikimą, į amžinybei, o ne akimirkai projektuotus svarbiausius miesto statinius iš tiesų yra kur kas svarbesnis už bet kokius debatus apie besikeičiantį miesto veidą. „Missa Vilnensis“ radau tai, kas, ko gero, nebepateks į diskusijų „gerai – blogai“ pinkles. Galbūt tie Vilniaus kūrėjai ir parinkti subjektyviai, neišvengiant asmeninių simpatijų ar antipatijų įtakos – sakau tik „galbūt“. Nes net jei ir taip, tai skaityti knygos netrukdo.
Skeptikams gali užkliūti knygos rašymo forma. Labai daug citatų, nuorodų, nesuskaičiuojama daugybė šaltinių; daugelis jų nuo originalaus autoriaus teksto atskiriami tiesiog šriftu. Manyčiau, kad miesto istorijos tematikoje tai vertintina kaip prie istorinių tekstų neįgudusio skaitytojo akiai patrauklus stilius. Negalėčiau kritikuoti ne tik šaltinių gausos ir įvairovės; mano nuomone, senojo miesto istorija pagal tematiką vykusiai suskirstyta į skyrius. Galbūt vietomis kiek pritrūko platesnio konteksto aptarimo, sugebėjimo žvilgtelėti, kas dėjosi greta statomos bažnyčios esančiose gatvėse. Bet svarbiausia – skaityti buvo tiek lengva, kiek ir įdomu. O tai, įsivaizduoju, ir yra svarbūs tokios knygos bruožai tikslinei auditorijai, į kurią, mano supratimu, šiuo kūriniu mėginta prabilti. Sunku būtų spėlioti, kiek naujos informacijos „Missa Vilnensis“ ras miesto istorijos tyrinėtojai, istorikai: vargu ar tarp šiosknygos eilučių jų laukia daug netikėtumų. Netiks ši knyga ir pirmajai pažinčiai su Vilniumi: jei Šv.Mykolo ar Šv,Mikalojaus bažnyčios atrodo vienas ir tas pats, prieš „Missa Vilnensis“ vertėtų pastudijuoti sostinės žemėlapį. Bet tiems, kuriems apie Vilnių heužtenka „žinoti“ Napoleono ir Šv.Onos bažnyčios legendos, „Missa Vilnensis“ rekomenduočiau įtraukti į būsimų skaitinių sąrašą.
Jei grįžtume prie knygos antraštės, tai šios mišios iš tiesų gražios. Ir vargonai gaudžia gražiai. Ir pamokslas – apie žmogų ir žmogui. Tokiame kontekste disonansu nuskambėjo pastebėta vieno skyriaus datų maišalynė. Be to, kiek užkliuvo kiekybinis tematikos suskirstymas: apie Vilniaus Arkikatedros Bazilikos pastatymo istoriją daugiau ar mažiau girdėję kiekvienas. O, pavyzdžiui, Antano Vivulskio projektuotos bažnyčios likimas tikriausiai daug kam nežinomas. Todėl jei jau rinkčiausi bambėti, tai gal dėl to, kad mažiau žinomiems faktams knygoje galėjo būti skirta kiek daugiau dėmesio. Kita vertus – visiems neįtiksi. Maldos namuose klauptai juk irgi ne visiems patogūs.
Daugeliui gerų minčių, skirtų šiai knygai, pritarčiau. Išties knyga gali būti puikiu pagalbininku ieškant kokio įdomesnio fakto apie Vilnių ar žymesnius jo gyventojus ir kūrėjus.
Apžvalgoj paminėta tik probėgšmais, bet "šaukštas deguto" šioj knygoj man pasirodė labai erzinantis. Na, suprantu kai vienąkart data vietoj 1822 tampa 1922. Atsitiktinumas, tarkim, bet kai keliuose puslapiuose toks atsitiktinumas pasikartoja keturis kartus ir dvidešimtame amžiuje atgyja filaretai, caras Aleksandras ir dar A.Mickevičius, atsitiktinumas tampa rimta yda.
Tiesa, kituose pasakojimuose istorinių klaidų nepastebėjau, tad daugiau neskanių deguto šaukštų skaitytojai turbūt neturėtų atrast.
Ši knyga pasirodė keistoka. Tarsi žmogus, jau pirmuosiuose puslapiuose atsistojęs veidu į Vilniaus slėnį, žūt būt nori jame rasti kaimą ir kraštovaizdį, iš kurio kilęs. Na, ir jei nori, tai randa, bet tie lyriniai nukrypimai kažkokie svetimkūniški... Miesto istorija besidomintiems gerai žinomi faktai pateikti kiek padrikai, į vientisą prasmingą naratyvą nesujungti. Vilniaus dvasia nė kiek nepagauta. Bet gal taip rašau todėl, kad ką tik baigiau skaityti L.Briedžio knygą apie Vilnių. Kontrastas su 'Misa...' - pernelyg didelis...