Labai norėčiau pradėti apžvalgą nuo konkrečios citatos iš ne taip seniai skaityto interviu laikraštyje su T.Šinkariuku, bet, deja, nei reali, nei virtuali paieška nedavė teigiamų rezultatų. Belieka pasikliauti atmintimi: autorius teigė, jog nėra skaitęs nė vieno atsiliepimo, recenzijos ar apžvalgos apie jo išleistas knygas - "Inferno" (1998 m.) bei "Hambetą". Kadangi visi rimti kritikai, pasak jo, apėjo šias knygas negirdomis. Nepretenduosim į tų menamų kritikų vietą, bet, manau, tikrai verta apžvelgti šią knygą. Galų gale, ar daug skaitėte pastarųjų metų lietuvių dramų, nesikonfūzindami dėl jų literatūrinio invalidumo?

Taigi, kaip aišku iš kokio antro žvilgsnio, Hambetas = Hamletas + Makbetas. Prisimenate juos abu? Bet tikrai verta dar kartą perskaityti Šekspyrą, kad pagautum visus niuansus: kur jis cituojamas, kur interpretuojamas, o kur deformuojamas. Išnašų čia nerasite - T.Šinkariukas remiasi vienu pagrindinių postmodernizmo principų: autentiškumas ir vienplanė reikšmė nebeįmanoma. Hambetas - jaunuolis, besisvečiuojantis gimtinėje Danijoje, Elsinoro rūmuose, kurio tėvas karalius mirė nunuodytas, o motina ištekėjo už jo žudiko (?). Tuo pačiu, tai jaunuolis, besišvaistantis šiuolaikiniais terminais, rūkantis cigaretes, geriantis kavą… Abejojantis, žudantis, mirštantis. Būti ar..? O gal "kodėl būti?"

Knygoje yra dvi kitos pjesės - "Geismo defektas" ir "Galo žaidimas" - artimesni šiems laikams kūriniai, taip pat pakankamai drastiški turiniu bei teikiantys estetinį malonumą mėgstantiems gerą teksto kokybę (ir nebijantiems "necenzūrikos"). Paskutinė istorija turėtų sudominti E.A.Po gerbėjus - T.Šinkariukas vedžioja mus po miestą, panašų į kliedesį, kol giliame drėgname rūsyje viskas baigiasi nelemtuoju (išganinguoju?) "In pace requiescat" ("Amontiljado statinaitė-2. Žmogžudžio pasakojimas").

Beje, "Geismų defekto" ir "Hambeto" pjesių eskizai rodyti 2000 m. birželį "Naujosios dramos akcijoje", Vilniuje.

Autoriteto nuomonė: "Iš principo nekanoniški Tomo tekstai yra tarsi atsakymas raštu į mūsų teatrinės praktikos polistilistiką: išlavėjusi lietuvių scena nebeturi jokios teisės iš draminės literatūros reikalauti taisyklių korseto"; "programiškas atsisakymas ne tik vientiso stiliaus, bet ir vieningos poetikos"; "pats rašymas - stiliaus medžioklė, smagus egzistencinis nuotykis"; "gyvenimo nieku gyvu negalima grūsti į sceną - scena neatlaikys"... ("Inferno", Rolandas Rastauskas, "Tomo kaleidoskopas", p 93.).

Tikrai įdomi knyga