Iš Ignalinos AE pavogtas panaudotas uranas. Nekvaršinsiu jums galvos branduolinės fizikos nuotrupomis, kaip kad bando su skaitytojais elgtis autorius, tiesiog pasakysiu, jog iš tokio urano galima padaryti "purvinąją bombą". T.y., greta radioaktyvios medžiagos sprogsta trotilas, ir apylinkės užteršiamos ne vieneriems metams. Gelbėdamas įklimpusį brolį, pagrindinis veikėjas Šarūnas turi tas urano tabletes kam nors parduoti. Savo dėdės Simono padedamas, jis ieško pirkėjų juodajame kontinente. Tiesa, "nuotykių kupinos kelionės po Afrikos šalis", kaip kad skelbia tekstas ant knygos nugarėlės, neteks išvysti, - gal tas, kas jį rašė, neskaitė romano. Afrikos šalis tik viena - Marokas, kelionės apsiriboja pakankamai civilizuotų (na, nelabai kultūringų, bet gyvenamų) vietų lankymais, o ir nuotykiai, griežtai susiję su kriminaliniu bei aukštuomenės pasauliu, iš koto neverčia. Šarūną tai taip, kartais vaikinas tiesiog nebepastovi ant kojų nuo įspūdžių bei alkoholio gausos. Bet, nors nesunkiai įveiki puslapį po puslapio, veiksmas anaiptol neįtraukia iki užsimiršimo, daugelyje vietų norisi skeptiškai palinguoti galva.

Pagrindinė problema - Šarūno nevientisumas. Skirtingose situacijose jis ne tai kad elgiasi skirtingai, bet tarsi yra kitas žmogus. Įtariu, kad kai kur per storą veikėjo odą išlenda autoriaus ausys… Tarkim, kai Šarūnas pradeda savo merginai pasakoti apie berberų genčių papročius arba žodžių reikšmę - atsiranda kitas stilius, kitoks intelektas nei tada, kai pykdamas klausosi dirbtinokai įterptų dėdės Simono postringavimų apie Kasablankos istoriją ar Sacharos dykumą. Dialogai nuo monologų taip pat smarkiai skiriasi, pastarieji - žymiai stipresni. Kalbėdamasis su kitais veikėjais, Šarūnas apskritai dažnai apsižioplina. O kartais - tiesiog stebina nesusipratimu. Pvz., ko jis tikėjosi, siūlydamas uraną nusikalstamoms grupuotėms? Kad jos padarys iš jo nepavojingą smėliuką ar kad tvarkingai palaidos Marianų įdubos dugne? O štai išgirdęs apie "purvinosios bombos" pasekmes, jis - veidmainiškai ar tiesiog kvailai? - pasibaisi ir dar pareiškia, koks žiaurus tas gyvenimas. Tai jau taip... Arba gražutėliai pamiršta paklausti savo būsimosios pasijos, kaip gi ji vis dėlto sugebėjo įsėsti į uždarytą jo automobilį, užtat ima ir įsimyli ją iki ausų; beje, šios "devyniolikmetės mergiūkštės" priekabės ir kaprizai nelabai smagūs skaityti, juk mes nesam jos įsimylėję. Tiesa, visas kūrinys skirtas būtent jai, "brangiausiajai ir vienintelei", ir visos Lietuvos likimas, reik suprast, kabo ant moteriško plauko: sprogs Ignalinos AE ar nesprogs. Taigi, aiškiai pagrindinio herojaus negalėčiau apibūdinti, jo įvaizdis man taip ir nesusiklostė. O jei maždaug - žmogus, kuriam prikišti ricinos kapsulių į kotletą draugui, po ko tas dvi dienas iš tualeto neišlenda, atrodo juokingas pokštas. Geras draugas, tiesa? Bet labai įsižeidžia, jei jį patį kas nors išduoda.

Poveikį mažina ir tai, kad nėra asmens, kurio akimis norėtum žiūrėti į įvykius. Žinoma, personažų čia yra įvairiausių: ir VSD darbuotojas, ir pirmoji meilė, ir "mama iš Seimo", ir Monako kronprincas, ir slaptas agentas, ir net Naomi Kempbel, tačiau nė vienas simpatijos nekelia. Nė vieno iš tiesų net negaila. Truputį gaila Lietuvos, bet čia permanentinė būsena.

Beje, dėl tėvynės mūsų. Kai knygose aprašo (net ir lietuviai) svetimus kraštus, ne taip dažnai turi dėl ko prikibti. Visai kas kita, jei vaizduojama tau žinoma aplinka iš žinomų laikų. Pvz., netikiu, kad "anais laikais" mokytojai siųsdavo mokinių tėvams sveikinimus su Kalėdom. O jei apie dabartį, naudojamasi feljetonistų mėgstamu pavardžių kraipymu, kuris kažkodėl atrodo negrabiai (nors skaitytojams po kelių dešimtmečių turbūt tai neklius): taip atsiranda redaktorius Stonkus, verslininkas Jurijus Dorisovas… Beje, kad ir nesinori spoilinti, tačiau vis tiek pasakysiu: apsimesti Monako kunigaikščių palikuonimi mūsų mažoj Lietuvėlėj, fotografuotis laikraščių puslapiams net ūsų dirbtinių neprisiklijavus, ir būti neatpažintam?!. Prancūzų kalbą mokėti mažoka, dar reikia, kad istorijos autorius būtų naivus it kūdikis. Arba maždaug kaip jo aprašyta moteriškė, kuri su saugumiečiu susirašinėja hotmeilu , saugo toje dėžutėje laiškus su konfidencialia informacija, o slaptažodžiui parenka dukros vardą. Labai taktiškai brandu.

Nemažai žodžių romane pateikiami kursyvu, bet principo taip ir nepavyko perprasti. Paprastai kursyvas naudojamas, norint ką nors pabrėžti arba - bet lietuvių kalboje retai - vietoj pavadinimų kabutėse. Šiuo atveju kai kurie pavadinimai buvo rašomi vienaip, kai kurie kitaip, bet daugiausia pasvirusiu šriftu buvo skiriami nors kiek žargonišką ar nepadorų atspalvį turintys žodžiai. Tik klausimas - kam? Kodėl reikia rašyti " šikna su ragučiais"? Čia ką, kokia nors ypatinga reikšmė?.. O žodžiai "tujintis", "ramadanas" arba "amfetaminai"? Trumpai tariant, gamtos mįslė. Antras dalykas. Nelabai gausios, bet vis dėlto pasitaikančios angliškos frazės kūrinyje pateikiamos be vertimo. Labai smagu suprasti ir nesiknisti žodynuose, bet… Pavyzdžiui, norėsiu knygą paskolinti savo senelei. Na vokiečių ji mokėsi gimnazijoje, vokiečių, tai dabar reikia nurašyti tokius skaitytojus iš anksto?.. Iš šio nenoro vargintis vertimais lyg ir atrodytų, kad leidėjai ir autorius romaną skiria visapusiškai išsilavinusiems žmonėms, todėl šiek tiek nustembi, radęs išnašose paaiškinimus, kas buvo Salvadoras Dali, Rokfeleris ar Stivenas Kingas. Tuo labiau, kad apie juos tik užsimenama, o jų veikla nenagrinėjama. Ak, turbūt taip norėtos parodyti netranskribuotos pavardės? (Beje, informaciją vertėtų pateikti tiksliau… S.Kingo "The Dead Zone" lietuviškas vertimas yra "Tylos zona", o ne mirties, ir "Kerė", o ne "Keri".) Jei jau kalbame apie S.Kingą, tai ir jo, ir kitų rašytojų kūrinių, filmų pavadinimus, taip pat įvairias citatas T.Staniulis ironiškai panaudojo skyriams pavadinti. Toks lengvas postmodernizmo dvelktelėjimas, - lipdau mozaiką ir nesiginu to.

Kalba: kartais ištisus spaudos lankus skaitai nekliūdamas, kartais į vieną skyrių ("Švytėjimas"), atrodo, sukrenta visokie liapsusai: "spalvų išdraikyti marškiniai", "lempos gaubtas, karantis ant lubų", spanielIUs, o dar ir sakinys, kuri perskaičius juokiausi balsu vienintelį kartą per visą romaną, nors ten veikėjai dažnai "pokštauja ir ironizuoja": "Tarsi patvirtindamas mano spėliones, iš kitos kišenės išsilupo tikrai gerą cigarą, kurį galbūt švelniomis rankomis susuko Havanos, o gal Kubos gražuolės" (92 p.). Gal tai rodo tik mano piktybiškumą, bet garbės žodis, man daug smagiau būtų perskaityti lietuvišką trilerį, kuriam neturėčiau priekaištų. Bent jau ne daugiau, nei trileriams apskritai. Bala nematė tų kalbos subtilybių ar herojų bei tikroviškumo - bet atsisakau geru laikyti aštraus siužeto romaną, kuriame nėra aiškios pabaigos, o istorijos priežastys lieka "gal taip, gal anaip, o nejaugi net šitaip?" lygyje. Galima pasakyti, kad reik mąstyti patiems, bet gal aš geriau mąstysiu skaitydama filosofinius kūrinius ar žiūrėdama "Kas? Kur? Kada?", o trileryje tegu būna malonus pamąstyti autorius.

Šiaip ar taip, "Uranas-235" - lengvas ir beveik nepretenzingas romanas, kankintis prie jo netenka. Manau, jį įveikę, smegenų traumos neapturėsite. Neįveikę - irgi.

"Romantiki bolšoj dorogi…"