"- Ką reiškia "ironiška"? - paklausė Muminukas.

- Na, įsivaizduok, tu užmini kazlėką, paslysti ir plojiesi užpakaliu ant nuvalytų grybų, - ėmė aiškinti Totikė. - Žinoma, tavo mama turėtų supykti. Bet ne, ji nepyksta. Ji tik abejingai ir paniekinamai sako: "Suprantu, tu šitaip įsivaizduoji šokius, bet būčiau dėkinga, jei tam pasirinktum ne maistą". Šitaip ar panašiai.

- Fe, kaip bjauru, - tarė Muminukas." 97-8 p.

Ninės teta būtent ir elgėsi ironiškai tol, kol mažylė ėmė blukti, o kai pasidarė nematoma, tetulė jai pakabino ant kaklo varpelį, kad žinotų, kur ji yra. Tačiau prižiūrėti nematomą giminaitę pasirodė per daug sudėtinga, ir Ninė atkeliavo į Muminukų šeimyną. Jie turėjo padaryti šį vaiką vėl matomu. Prakalbinti, prajuokinti, išmokyti žaisti ir pykti. O tai ne taip lengva, kai užtenka neatsargios pastabos, jog jau atsiradusios Ninės letenėlės vėl išbluktų… (Gerai, kad mes taip jautriai nereaguojam į ironiją, nes pusė žmonių vaikščiotų nematomi;]).

Iš tokių štai neilgų, nesusietų viena su kita istorijų sudaryta ši T.Janson knyga. Kai kurios jų visai nutolusios nuo Muminukų slėnio ir jo gyventojų. Tarkim, pasakojimas apie filifjonką, kuri nuolat laukė katastrofos ir ją įsivaizduodavo, arba apie hemulį, kuris, priešingai nei visi jo giminaičiai, nemėgo triukšmo. Kitos - apie jau pažįstamus ir pamėgtus personažus. Būtent čia galima rasti Muminuko tėčio kelionę su hatifnatais, apie kurią užsimenama kitose knygose. Yra ir apsakymas apie fantastiškai gražų ir užsispyrusį gyvūnėlį - paskutinį slibiną pasaulyje, kurį aptiko Muminukas. Slibinukas ėdė muses, kandžiojosi ir visai nekreipė dėmesio į troliuko susižavėjimą. Jam, matot, labiau patiko Snusmumrikas… Neverta prasidėti su slibinais, - iš tiesų tai jie nieko nesupranta.

Užtat mažoji Miu supranta viską ir piktybiškai to neslepia. Man ji - viena įdomiausių Muminukų slėnio gyventojų, tikras kontrastas kitų doram naivumui. Aišku, jos realizmo jausmas nevisaapimantis, prikurt baisybių, - ypač gąsdinant kitus - jai visai nesudėtinga. ("- Iš čia matau, kad jie jau apgulė duris, - kalbėjo mažoji Miu. - Jie lūkuriuoja. Tu protingai pasielgtum, jei susuktum štai tą kilimą ir padėtum prie durų. Antraip grybai susiplos ir įšliauš vidun pro durų apačią.

- Netiesa, - pasakė homsas išdžiūvusia gerkle. - Šįryt tokių grybų dar nebuvo. Aš juos išgalvojau.

- Mat kaaaip? - nutęsė Miu. - Tuos lipčius? Tuos, kurie išsipučia kaip stora antklodė, apsiaučia kūną ir prilimpa?" (p. 28).)

Kiek skiriasi nuo kitų, - šiek tiek visgi didaktinių, nors ir labai simpatiškai parašytų, - apsakymų pats paskutinis, apie tai, kaip Muminukai buvo pažadinti vidury žiemos ir priversti švęsti Kalėdas. Nors net neįsivaizdavo, kas tai per daiktas, kam jam reikalinga eglutė, ir kokiomis dovanomis reikia atsipirkti nuo gresiančios nelaimės. Argi ne nelaimė tos Kalėdos, jei visi laksto kaip pamišę ir bijo, kad kažko nesuspės?.. Ironiška, kad pasakojimas ironiškas, - tačiau, laimei, niekas šįkart neišnyko.

Muminukai!