Kai viskas klojasi gerai ir be permainų, kai mintinai žinai kiekvieną namų kampelį, kiekvieną namiškių užsiėmimą tam tikru paros metu, kai pats jautiesi besielgiantis "kaip visada", ir žinai, kad aplinkiniai žino, kad tu žinai… Ir tau net neleidžia užgesinti mažulyčio miško gaisro, kuris vis dėlto buvo įsižiebęs, o tiesiog praeidami šliūkšteli ant jo vandens… Nieko nereikia saugoti ir nuo nieko gintis, net nuo Moros! Toki atveju pats laikas susikurti naują gyvenimą, pilną paslapties ir pavojaus, įsirengti naujus namus, prisijaukinti nepažįstamą vietovę, ir gal net suprasti stichiją. Muminuko tėtis, mama, pats Muminukas ir Mažoji Miu iš jaukaus Muminukų Slėnio išvyksta į tolimą salą, kur stovi švyturys. Išvyksta savo laivu "Nuotykiu" temstant, nes dieną tik iškylaujama, o keliaujama - naktį. Jie dar nežino, kad gerkai atsilikusi ant nuosavos ledo salelės paskui juos seka Mora, svajojanti apie žiburį, kurį anksčiau ar vėliau muminukai turės įžiebti. Šioje istorijoje Mora tampa vienu iš svarbių personažų, ji nebėra vien bežadis šalčio įsikūnijimas. Šioje istorijoje nedaug veikėjų, ir visi jie keičiasi, gal išskyrus pasiutėlę Mažąją Miu.

Kiekvienas veikėjas akistatą su atšiauria sala išgyvena pats vienas. Tėtis baisiai nervinasi, jog negali suprasti jūros dėsnių, negali įžiebti švyturio lempos, kad reikia rūpintis išdaužtu langu, per kurį lyja, kai norisi mąstyti apie Didingąsias Sąsajas. Jis jaučiasi atsakingas už viską, ypač už tai, už ką negali atsakyti - pvz., už jūros išdaigas. Bet kad jo sūnus bręsta, nė nepastebi, tebelaiko jį mažiumi. Tuo tarpu Muminukas savarankiškai bando prisijaukinti salą, susivokti savyje. Tiesą sakant, kvailai skamba tie įvykių vertimai, nes Tuvė Janson nieko tokiu atviru tekstu nesako ir tikrai nerašo psichologinės studijos. Bet kitaip beleika perrašinėti knygą: štai Muminukas svajoja, kaip susitiks su jūros arkliuku ir išgelbės jį; štai paslapčia eina į pakrantę su žibintu, nes ten laukia Mora; štai įveikęs savo baimę braunasi į žemučių berželių ir eglaičių sąžalyną ir randa jo viduryje mažą, nepaprastai jaukią aikštelę. Tik va bėda - ten apsigyvenusios skruzdėlės. Ką daryti? Kaip išvaryti tuos kandžius padarus, kurie neleidžia džiaugtis atrastu grožiu, - juk jos galėtų gyventi bet kur kitur, joms tai grožio nereikia! Mažoji Miu, aišku, pažada reikalą sutvarkyti ir… išnuodija jas visas. Ji apskritai nesicackina. Svarbiausiu dalyku laiko savarankiškumą, už tai gerbia ir išaušėlį žveją, kuris gyvena saloje. Tiesa, tai jai netrukdo pasiūlyti padovanoti jam gimimo dienos proga ryšulėlį dumblių, samanų kilimėlį ar net šlapią dėmę. Kartais tas vėjo perpučiamas padaras, atrodo, pamiršęs kalbą, net ir ją sunervina. O kaip jis erzina Muminuko tėtį: atkeliauji į salą, kur stovi nedegantis švyturys ir mažučiam namely gyvena murkšlinas žvejys - o tasai net nesiteikia paplepėti, net klausiamas apie tai, kurgi dingo švyturio sargas, nieko neatsako. " Kai tik įsivaizduoju vargšą švyturio sargą, kuris pasakoja ir pasakoja apie save, o šitas - šitas v ė ž i a g y v i s - jo net nesiklauso! ", piktinasi Tėtis. Tiesą sakant, su tokiu menku apatišku tipeliu nė pyktis neįdomu. Kitas reikalas - jūra.

Muminuko mama su jūra nesipyksta, bet jai ji nepatinka. Vanduo nuplauna daržą, už langų nuolat šniokščia bangos, aplink viskas milžiniška, nejauku… Mama ima rinkti malkas, kiekvieną išmestą pagalėlį. Paskui pjauti jas, susikalusi ožį. Palisandras ir raudonmedis. Ąžuolas ir pinija. Visi savaip kvepia ir skirtingi liečiant. Bet nors apsikrausi malkomis, kad tik ausys kyšotų, nuo tikrovės nepasislėpsi. Ir Mama pradeda piešti ant švyturio kambario sienų savo paliktus namus. Sodą, verandą, židinį ir obelis. Šioje saloje juk nėra nė vieno vaismedžio, - nebent kada nors sudygs išmesto į krantą obuolio sėklytės. Ir jei labai norėsis grįžti į Muminukų slėnį, kur saulė įšildo gruoblėtus medžių kamienus, kur viskas sava ir pažįstama - galima žengti žingsnį ir atsidursi paveiksle.

Bet ir sala gali pamažu tapti namais, o su jūra įmanoma susitaikyti, kaip su nepaklusniu ir įnoringu padaru. Ir galbūt ne taip svarbu, plaukia pro šalį laivai ar ne, jei švyturys dega.

Įžiebkit žiburius