Ar pamenate tą smulkutę būtybę naiviom, atvirai į pasaulį žiūrinčiom akim – Audrey Hepburn filme “Pusryčiai pas Tifani”? Skaitydama šią apysaką, Holę Golaitli mačiau būtent tokią. Naivus, jaukus vaikutis – mergina be amžiaus, kažkuo panaši į katę – šilta ir miela, bet viena, savarankiška ir tam tikra prasme nerandanti vietos gyvenime arba tiesiog, lyg iš vaikiško filmuko – “vaikščiojanti kur nori”.

Perskaičius šią knygą viduje buvo labai gera. Šilta, smagu, jauku, o labiausiai pagavo neišvengiamas laisvės pojūtis. Laisvę jaučiau visuose kūriniuose. Suprantant ją kaip vidinį suvokimą, vidinį nepriklausymą nuo normų ir savanoriško susisaistymo visuomeninėm taisyklėm. “Pusryčiuose pas Tifanį” Laisvė – Holė Golaitli, savo vizitinėje kortelėje užrašiusi “Keliaujanti” ir į klausimą “kodėl taip?” atsakanti: “ Na, iš kur man žinoti, kur gyvensiu rytoj?”. Apsakyme “Namukas tarp gėlių” – Otilija, pasirinkusi laisvę mylėti, laisvę gyventi galbūt ne tą gyvenimą, kuriame ji kasdien mylima, populiari, dievinama, bet vistik laiminga.

Abi šios moterys – truputį nerealios, truputį netikros. Tokios – lyg išplaukusios iš svajonių. Nepagaunamos, trapios, bet stiprios. Netgi jų naivumas kartais atrodo įsikalbėtas. Tokia mintis kyla, kai vieną dieną visi laikraščiai ima trimituoti apie Holę kaip “ laisvo elgesio moterį, sipainiojusią į narkotikų skandalą ”, o Otilija, apsimetusi mirusia, gąsdina savo mylimąjį tyliai sau galvodama: “ Tai bent išgąsdinsiu ”. Bet šis apsimetimo faktas, atrodo, nors ir svarbus, bet visiškai nepiktybinis, nes mažai kas ir apsimesti taip profesionaliai mokėtų.

Kartais kylantis linksmumas ir gera nuotaika galiausiai man pasirodė apgaulingi. Nes ilgainiui apėmė begalinis liūdesys. Nežinia, dėl ko. Ar dėl to, jog Holė liko nežinia kur, ar dėl to, kad ji kitų herojų gyvenime pasirodė taip trumpam, nesuteikdama jokių vilčių. Ar todėl, kad ta laisvė tokia begalinė, jog kelia ne tik pasitenkinimą, bet ir nerimą bei didžiulę atsakomybę. O gal todėl, kad Otilija pasirinkdama savo laisvę mylėti, vis dėlto lieka priklausoma nuo savo vyro papročių ir įsitikinimų.

Holės katinas, paliktas gatvėje prie šiukšlių dėžių, susirado savo gyvenimą arba gyvenimas susirado jį. O Holė? “ Aš pagalvojau, koks dabar jo vardas, nes buvau tikras, kad jis jau turi vardą, buvau tikras, kad susirado savo vietą, kur jis nebe svetimas. Ir tegu tai būna trobelė Afrikoje ar kas kita, bet aš tikiu, kad Holė irgi rado savo vietą, kur ji nebe svetima ” (145 psl.). Taip galvojo Holės draugas, suradęs katiną, tupintį šiltame kambaryje ant palangės. Tačiau kas dėl Holės – to tikrumo ir namų šilumos taip ir nepajutau.

Kiti du apsakymai – apie vyrus. Ne tuos, kur iš gatvės ir iš kasdienio pasaulio. Capote, regis, neskiria laiko paprasčiausiems žmonėms. Kur po šiuo žodžiu “paprastas” slepiasi tie, kuriuos sutinkame kasdien, gyvenančius kasdienį gyvenimą, valgančius, dirbančius, uždirbančius. “Deimantinėje gitaroje” Capote mus iškelia į kalėjimo erdvę. Tokią erdvę, kurioje, atrodytų, išsilydo gėrio ir blogio, tradicine prasme, kontūrai, kur lyg nėra nusikaltėlių, kur gyvena žmonės su emocijomis, laukiantys, tikintys, kur labiausiai gerbiamas yra tas, kuris moka skaityti, bet “ geba niekad neperskaityti tiesos ”.

“Kalėdiniuose prisiminimuose” – tai septynerių metų berniukas, kurio Kalėdos kvepia tokiomis tikromis Kalėdomis, kurių mes jau neprisimename ir turbūt tik senuose filmuose galime pamatyti kažką panašaus – Kalėdomis su pačių pasidarytais žaisliukais eglutei ir trisdešimčia tortų, kepamų visiems geriems žmonėms. Kur draugystė yra tokia tikra, o dovanos – iš visos širdies – pačių padaryti aitvarai. Na tai kas, kad dovanos vienodos, bet jos yra tikros, o svarbiausia – iš visos širdies.

Neseniai pasirodęs filmas apie autorių – nesinori apie tą filmą sakyti nieko blogo – tačiau jis atspindi tik vieną ir labai liūdną autoriaus gyvenimo etapą. Ši knyga taip pat nesukels beribio džiugesio, bet viltį – apie laisvę, apie meilę, apie tikėjimą ir suradimą ieškoto tikrai joje rasite.

“O po to pasaulis!”