Pradėsiu nuo asmeniškumų ir nostalgijos. Kurioj tai klasėje kuriais tai metais man jau leido įžengti į tą patalpą, kur lentynose slėpėsi iki tol uždrausti vaisiai — nebe vaikams, o paaugliams skirtos knygos. Tarp jų, „Drąsiųjų kelių“ serijoje, vietą rado ir keli Dumas romanai. Žinoma, pirmiausia griebiau „Tris muškietininkus“, po jų bibliotekininkės užsiprašiau rezervuoti tęsinį „Po dvidešimties metų“, o, kai ir šiuo nepasisotinau, vakarus teko leisti prie keliatomių kirilica išmargintų „Vikonto De Braželono“ puslapių, nes lietuviškojo leidimo mano gimtojo miestelio bibliotekininkės jau seniai nebuvo regėjusios.

Kaip dabar prisimenu tuos laikus, kai lyg stropus mokinys žodyno pagalba puslapis po puslapio kiekvieną vakarą stūmiausi per muškietininkų, jų palikuonių, tarnų ir karalių gyvenimus. Net šiandien nesiryžčiau tokiam žingsniui, o nelabai ir reikėtų — paskutinieji, šiemet „Obuolio“ leidyklos išleisti, „Trys muškietininkai“ skaičiuoja jau devintąjį lietuviškąjį leidimą, tad gauti šį kūrinį paskaityti nebėra taip sudėtinga. Tiesa, kol kas pasirodė tik „Trys muškietininkai“ ir nežinia, ar tolimesni muškietininkų nuotykiai bus “Obuolio” leidžiami. Kodėl miniu būtent šią leidyklą? Ogi, kad kol kas tai pats prabangiausias ir vertingiausias „Trijų muškietininkų“ leidimas. Taip sakau ne dėl kietų viršelių, spindinčių sidabru raidžių ar kainos knygynuose, o dėl viduje randamų iliustracijų, paimtų dar iš 1898 m. laidos. Jau buvau ir pamiršęs, kaip atrodo knyga su piešiniais, kurie leidžia labiau įsijausti į aprašomą laikmetį, įgalina stebėti veikėjų išvaizdą, garderobą, veiksmo vietų interjerą — lyg tekstui būtų pridėta nauja dimensija.

Tokio leidimo ir blogų blogiausios Paulo W.S. Andersono ekranizacijos, kur muškietininkai panašūs ne į save, o į nindzes ar indianas džounsus, proga šovė į galvą mintis dar kartą pasekti paauglystės skaitymo takais, kurie pagavę nepaleido iki pat finišo.

Taigi, grįžtu prie knygos turinio, kur dar jaunas karštakošis gaskonas d‘Artanjanas užsirauna ant muškietininkų trijulės Ato, Porto, Aramio, tampa geriausiu šiųjų draugu ir pasiduoda muškietininkų gyvenimo ritmui. Nepasakosiu apie ketveriukės „didįjį“ žygdarbį — karalienės perlų gelbėjimo operaciją — dauguma tai žino, mažumai pats laikas sužinoti kitais keliais, o apsistosiu ties kitais Dumas ir jo rašymo „negro“, Auguste‘o Maqueto, sukeltais įspūdžiais.

Pasakojimas, parašytas prieš pusantro šimto metų, vyksta septynioliktame amžiuje – tai jau tikriausias istorinis palikimas, leidžiantis tvirtai apčiuopti visur ir šiandien išlendančio prancūziško laisvamaniškumo pagrindą. Kai vartau anglišką klasikinį tekstą, tai jis tiesiog slegia puritonišku asketizmu ir konservatoriška maniera, o čia tiek jausmų liberalizmo, meilės „į kairę“ ryšių, meilužių išlaikytinių ir išlaikomųjų, kurtizanių ir alfonsų — ir visa tai normalu, kasdieniška, įprasta, lyg gyvenimas Prancūzijoje sutvertas tenkinti vien kūniškuosius geidulius. Labai norint muškietininkų įvaizdį, dažniausiai pateikiamą kaip amžinos draugystės, ištikimybės, kilnumo, pasiaukojimo (“Visi už vieną, vienas už visus”) simbolį, nė kiek neapsirikus iš dabarties perspektyvos galima pristatyti ir kaip geidulingus, egoistiškus, pasileidusius alfonsus. Tik niekam tai nekliūva, tai tik žavi, nes tik todėl Prancūzijoje galėjo gyvuoti „Obelisk Press“.

Taigi, turime veiksmą tokiais laikais, kada kariškiai taip mažai paisė savo tikėjimo ir sąžinės, meilužiai — griežto mūsų dienų jautrumo, o varguomenė — septintojo dievo įsakymo. Kada gajos buvo tokios sentencijos:

Moteris yra sutverta mūsų pražūčiai, ir kaip tik iš jos plaukia visos mūsų nelaimės.

Meilė iš visų aistrų pati egoistiškiausia.

Meilė — loterija, kurioje tas, kuris laimi, mirtį laimi.

Jausmų peripetijomis apaugę ne tik pagrindiniai romano herojai, bet ir nepramanyti istoriniai įvykiai bei realios septynioliktojo amžiaus asmenybės, kurių čia apstu: intrigas rezgantis kardinolas Rišeljė, karalius Liudvikas XIII, jo žmona Ona Austrijietė, šios simpatija Bekingemo hercogas ir kt.

Dumas istoriją pajungia savo siužetinių tikslų įgyvendinimui ir kartais su ja elgiasi nepagarbiai, bet rašytojo jokiu būdų negalima apkaltinti nuobodulio skleidimu. Skaitytojas nuolat žvilgčioja pro rakto skylutę į vidų, kur verda ne tik komiški muškietininkų tarnų nutikimai, bet ir karalių, kardinolų, hercogų intrigos, užkulisiniai politiniai sprendimai, vėliau įrašyti į istorinius vadovėlius, šeimyninės dramos, kurių gal visai ir nebuvo, tačiau jų pateikimas, įkomponavimas į istorinį-politinį kontekstą toks natūralus, kad sunku nepatikėti.

Knygoje akį traukia ir to meto viduramžiškas Paryžius, toks kokio dabar, po 1853 m. miesto architektu tapusio Žoržo Osmano sprendimų, niekur nebepamatysi, gi net mūsuose populiarusis TSRS serialas su Bojarskiu buvo filmuojamas siaurose Rygos senamiesčio gatvėse, o bandantys Paryžiuje atsekti muškietininkų kelius (na, trokštantys atlikti kažką panašaus į „Da Vinčio kodo“ turą) tampa nusivylę, nors romane detaliai nurodytos ne tik pasaulio kryptys, bet ir gatvių pavadinimai. O būtų taip smagu pakeliauti daug nuotykių žadančiais muškietininkų keliais, kurie dabar likę tik knygos puslapiuose, kuriuos skaityti, ar ne spręskite patys. Patarimo neduosiu, nes kaip sako Atas: „Patarimų prašoma tik todėl, kad jų nebūtų laikomasi, o jei kas ir laikosi, tai vien dėl to, kad paskui galėtų prikaišioti tam, kas tokį patarimą davė.“

Ps. Niekaip ir galvos nedingsta klausimas, kodėl istorija pavadinta „Trys muškietininkai“, gi jų buvo keturi?